Skip to main content

Full text of "Lietuvos istorija; vadovelis pradedamosioms mokykloms"

See other formats


Author . 




Title 



Imprint. 



10-47372-2 «PO 



^mi 



fJf.9r3SS».*tX: 















m 

J.O.t 

:.o;t 






^t 









PRANAS 



LIETUVOS ISTORIJA 

Pradedamosioms mokykloms 
vadovėlis. 




19 1. 'i 



"DraUĮin- <n,,,,.ta, 



l'^rnl W t^fh <;trmf 






CHTCAGO. 



JA« 



JA« 



,>ijB^pt«; 



♦'••V 

i"? 



5.«: 






i 






Imi 



♦♦♦• 



I 

PRANAS 



LIETUVOS ISTORIJA 



Vadovėlis Pradedamosioms Molcyldoms 




1915 

*' Draugo" Spauda, 1800 W. 46tli St., Chicago, III 






NUO LEID4JŲ. 

Eamiame laike perspauzdinti bile knygą, kuri yra 
išleista Lietuvoje ir gal būt randasi sukrauta keliatas 
tūkstančių egzempliorių, būt nedailu ir pirmiesiems lei- 
dėjams skriauda. Bet, kadangi iš karės priežasties su 
Lietuva komunikacija negalima ir, nežinant ar iš ten 
bus galima dar gauti, mokykloms būtinai reikalaujant, 
tikimės, būsime pateisinti už perspauzdinimą šios kny- 
gelės. Rašybą paliekame tą pačią, kaip originaliame lei- 
dinyje. 
1915 "Draugo" Bendrovė. 



Įžanga, 



Laikui bėgant viskas šiame pasaulyje mainosi. Kur 
šiandien matome javais užsėtus laukus, kur stovi di- 
džiausi miestai ir kaimai, senovėje tose vietose niūk- 
sojo nejžiangiamos girios, arba tvyksojo neišbredami 
raistai. Mainosi žemės išvaizda, mainosi augmenys ir 
gyvuliai, mainosi, pagalios, ir žmonės. Senesnėsės kar- 
tos miršta, užleisdamos savo vietą jaunesnėms kartoms 
Užvis sparčiausiai mainosi žmonių gyvenimas. Mūsų die- 
nomis žmonės gyvena jau ne visai taip, kaip gyveno 
mūsų tėvai : jau šiektiek kitoniškais rūbais dėvi, kito- 
kiais įrankiais ir kitaip žemę dirba, kitokius turi norus 
ir reikalus. O jeigu sulygintume šių dienų gyvenimą 
su tuo, koks buvo tūkstantį metų atgal, tai pamatytume 
begalo dideles atmainas. Pamatytume, jog anuomet visai 
nebe tokių žmonių būta ir visai kitaip gyventa, ne 
kaip dabar. 

Mokslas, kurs pa,sakoja apie praslinkusių jų amžių 
gyvenimą ir jo atmainas, vadinasi istorija. 

Kadangi įvairiuose pasaulio kraštuose gyvena įvai- 
rios tautos, o kiekvienas krašto gyvenimas dažnai labai 
žymiai skiriasi nuo kitų tautų gyvenimo, tai ir žmonijos 
praeitis yra nevienoda. Todėl kiekvienas kraštas ir kiek- 
viena tauta turi atskirą savo istoriją. 

Lietuvos istorija mokina mus pažinti Lietuvos kraš- 
to ir lietuvių tautos praeitį. Iš Lietuvos istorijos mes 
patyriame, kaip gyveno mūsų tėvai ir protėviai, ko- 
kius vargus jie vargo, kokiais rūpesniais rūpinosi ir 
mums rūpintis paliko. 



— 4 



Senovės Lietuviai. 

Lietuvių gentys ir jų gyvenimo vieta. 

Šventasis raštas pasakoja ir mokslo vyrai 
tvirtina, buk pirmieji žmonės atsiradę Azijoje. 
Kuomet tenai žmonių privisę labai daug ir 
visiems gyventi pasidarę perankšta, tai pra- 
dėta ieškoti naujų sodybų. Dideli žmonių bū- 
riai kėlėsi iš senosios tėviškės į kitas vietas, 
kur patogiau buvo gyventi. Taip iš Azijos 
atsikėlusios visos dabar Europoje gyvenančios 
tautos. Iš Azijos yra kilę ir mūsų protėviai. 
Nors lietuvių tauta yra labai sena, bet kuomet 
ji iš Azijos Europon persikėlė ir kur išpra- 
džios apsistojo — ^nėra žinios. Spėjama, buk 
lietuviai dar už 2000 metų prieš Kristaus 
gimimą Europon atėję ir ilgą laiką gyvenę 
arti Juodųjų marių, ant Balkanų pusiausalio 
maž-daug tose vietose, kur teka Dunojaus 
upė, bet ar tikrai taip yra buvę ligi šiol nesusek- 
ta. Lygiai nesusekta ir tai, kuriuo laiku mūsų 
tauta atsikėlė pas Baltijos (Jūrą) mares į Pa- 
nemunį. Žinoma tik tiek, kad nuo labai seniai 
lietuviai gyveno tose-pat vietose, kaip ir šian- 
dien ,tik daug didesnį žemės plotą kitados buvo 
apsėdę. 

Senovėje lietuvių tauta dalijosi į septynias 
šakas arba gentis. Nors tos gentys mažai viena 



nuo kitos tesiskyrė, bet kiekviena turėjo sau 
atskirą vardą būtent : augštaičiai, žemaičiai, liet^ 
galiai, žemgaliai, kuršininlvai, getai arba get- 
viai ir prūsai. 

Tose vietose, kur teka Nemunas, Neris, Ven- 
ta, Šešupė, Priegelė ir Sargutė, ligi DauguvoL 
arba Dūnos upės gj'veno lietuviij tautos bran- 
duolys — aug^štaičiai ir žemaičiai. Aug- 
štaičiai gyveno arčiau tų vietų kur minėto- 
sios upės prasideda, o žemaičiai ■ — buvo apgy- 
venę visą plotą tarp Nevėžos upės, Nemuno ir 
Jūros. 

Lietgaliai, žemgaliai ir kuršininkai gyveno 
į šiaurę nuo augštaičių ir žemaičiij, dabartinia- 
me latvių krašte. Sitų trijų giminių ainiai dabar 
vienu vardu — latviais • — vadinami. 

Į pietus nuo Lietuvos vidurio gyveno get- 
viai. Per jų kraštą tekėjo Būgas, Naro- 
vis, Priepėtis ir kitos mažesnės upės. Tenai ir 
Nemunas prasideda. 

Tarp Jūros, Vyslos ir Narovos upių buvo 
la'aštas, Prūsija vadinamas. Tenai g3^veno sep- 
tintoji lietuvių gentis — prūsai. 

Iš kur yra kilę lietuviu protėviai? Kuomet jie iš Azi- 
jos Europon persikėlę? Kur iš pradžios buvo apsistoję? 
Ar žinia, kuomet atsikraustę Pajūrio kraštan? Kiek buvo 
lietuviij tautos šakų? Kur gyveno augštaičiai su žemai- 
čiais? Kur gyveno kuršininkai, lietgaliai ir žemgaliai? 
Kaip dabar vadinasi jų. ainiai? Kur gyveno getviai? Kur 
buvo Prūsu kraštas? 



— '6 — 

SENOVĖS LIETUVIŲ TIKYBA. 

Dievai Kaip ir kitos tautos, lietuviai seno- 
vėje buvo stabameldžiai. Tikrąjį Dievą buvo už- 
miršę, o garbino įvairius dievaičius. Tuomi tik 
nuo kitų šiame dalyke skyrėsi, kad mūsų kai- 
mynai pirmiau tapo krikščionimis, o lietuviai, 
sulyginant, labai ilgai savo senosios tikybos 
laikėsi. 

Sulig mūsų prabočių nuomonės buvę daug 
dievų, bet pasaulio sutvertoj u ir vaidytojų, 
taigi ir vyriausiuoju dievu, buvęs Perkūnas. 
Prie jo lietuviai didžiausiuose reikaluose su 
maldomis kreipęsi ir gausias aukas jam degin- 
davę. 

Antrasis lietuvių dievaitis vadinosi Pa- 
trimpu. Iš Patrimpo malonės lietuviai tikėjo 
apturį javų derlingumą ir gerą pasisekimą gy- 
vulius auginant. Tai buvo, gali sakyti, ūkininkų 
dievas. Dėlto Patrimpą garbindami žmonės 
dažniausiai javų pėdus degindavę. 

Trečiasis dievaitis buvo Pj^kuolis. Jisai baus- 
davęs žmones už nuodėmes ir jo rūstybei nebu- 
vę galo. Suprantama, Pykuolio visi labai bijoję. 
Be šitų trijų viriausiųjų dievų lietuviai 
garbinę dar daugybę mažesniųjų dievaičių. 
Kovas buvęs karo dievaitis, Milda — meilės 
dieve, Lazdona — miškų dieve, Laimė — likimo 
dieve, Aitvaras ir Kaukas — turtų dievaičiai. 
Laumė — moterų dieve ir daug kitų. 



Žinyčios. barbindami daugybę dievų, lie- 
tuviai ir šventų vietų labai daug tui'ėję. Vie- 
nur,, anot jų nuomonės, dievai patys gyventi 
mėgdavę, kitur jiems patinkamus daiktus lai- 
kydavę, o dar daugiau buvę tokių vietų, kur die- 
vai žmonėms savo valią apreikšti ir žmonių mal- 
dų išklausyti teikdavęsi. Didelėje pagarboje 
buvo laikomi puikiose vietose sužėlę šventi ąžuo- 
lynai, alkais A^adinami. Čia manydavo žmonės 
gyveną dievai. Todėl į alkus užginta biidavę pa- 
prastiems žmonėms ineiti, o nukirsti alke kokį 
medį skaitėsi didžiausia nuodėme. Neretai tuo- 
se alkuose sutikdavai intaisytą aukurą ir vy- 
riausiųjų dievų stovylas į seną ąžuolą įskeltas 
arba po tam tikra pastoge pastatytas. Ant au- 
kuro dieną ir naktį šventa ugnis kūrenosi. To- 
kios vietos vadinosi žinyčiomis. Žinyčių buvo 
gana daug, bet viena skaitėsi vyriausia ir vadi- 
nosi Romuva. Senių-seniausioji Romuv.os žiny- 
čia stovėjo Prūsuose, kur žiema ir vasara žalia- 
vęs augštas ir labai drūtas ąžuolas. Paskutinio-t 
ji Romuva buvo Vilniuje. Ji stovėjo Šventara- 
gio klonyje, Vilnios ir Neries santake. Dabar 
toje vietoje stovi Katedros bažnyčia. 

Ar daug buvo senovės Lietuvių, šventų, vietų? Kas 
tai buvo alkai? žinyčios? Kaip vadinosi vyriausioji lie- 
tuvių žinyčia? Kur buvo seniausioji Romuva? Kur buvo 
paskutinioji Romuva ? 



Dvasiškiai. Stabmleldystės laikais žmonės 
patys iš savo tarpo rinkdavo doresniuosius 
ir išmintingesniuosius į dvasiškius arba kuni- 
gus. Lietuvių dvasiškiai turėjo įvairius vardus, 
nes ne visi buvo lygūs ir nevienodas pareigas 
pildė. Vyriausiasis kunigas vadinosi Kriviu. 
Artynuniausieji Krivio pagelbininkai vadinosi 
krivaičiais, o buvo dar ir žemesniųjų dvasiškių, 
vadinamų vaideliais arba žiniais, burtininkais 
žavėtojais ir kitais vardais. Vyriausiasis Krivis 
gyvendavęs šalę vyriausios žinyčios Romuvoje 
ir labai retai paprastiems žmonėms tesirody- 
davęs. Dėvėdavęs jisai baltais rūbais ir visuo- 
met biidavęs septynis syk septynis (49) kartus 
apsijuosęs ilga balta juosta, ant galvos nešioda- 
vęs smailią, augštą, kepurę, panašią į cukraus 
galvą. Krivis apreikšdavęs senovės lietuviams 
dievų valią, žmonės jį dideliai gerbę, o visi 
dvasiškiai turėjo jo klausyti. Tikybos dalykus 
tvarkyti ir žemesniąją dvasiškiją valdyti padė- 
davę jam paprastieji krivaičiai. 

Vaideliai arba žiniai, burtininkai ir kiti žemes 
nieji dvasiškiai mokindavę žmones padoriai 
elgtis, vaikščiodami per kaimus, giedodavę apie 
garsingus pranokėjų darbus ir senovės laikų 
atsikikimus, prižiūrėdavę šventąją ugnį, kad 
nėkuomet neužgestų, ir kitus tikybos reikalus 
aprūpindavę. 



— 9 — 

Kaip tarp lietuvių dievų buvo dievės, taip 
ir dvasiškių tarpe buvę moteriškių, kurios vadi- 
nosi vaidelutėmis. Vaidelutės gyvendavusios 
prie žinyčių ir kurstydavusios šventąją ugnį 
Vaidelutėms užginta buvę tekėti už vyro, o 
iš moterų į vaidelutės terinkdavę tik našles. 

Kas skirdavo lietuviams dvasiškius? Kodėl ne vie- 
naip dvasiškiai buvo vadinami? Kokie buvo žymiausieji 
dvasiškių pavadinimai? Kur gyvendavo Krivis? Kokie 
buvo jo rūbai? Kokias pareigai jis pildė? Kas padėdavo 
jam dvasiškiją valdyti? Ką veikė žemesnieji dvasiškiai? 
Ar buvo moterų dvasiškių tarpe? Ką veikdavo vadelu- 
tės? 

Svarbiausieji tikybos dalykai. Nuo senų- 
senovės lietuvai tui^ėjo supratimą apie antrąjį 
gyvenimą. Jie tikėjo, jog žmogui mirus, už ge- 
rus barbus dievai dangumi užmoką, o už pik- 
tus — ^pragare kankiną. Pragaran tečiau, tik 
didžiausieji nedorėliai ir galvažudžiai patek- 
davę, o už mažesnes nuodėmes dievai pavers- 
davę žmones į gyvulius, m,edžius, akmenis ir 
kitus daiktus, ydant atkentėtų už savo nuodė- 
mes ii' paskui galėtų rojun patekti. 

Visi tie žmonės, kurie buvo dangaus kara- 
lystės užsipelnę, mūsų prabočių nuomone, ir 
danguje tokiais pat pasilikdavę, kokiais buvo 
ant žemės. Todėlei, žmogui mirus, drauge su 
juo degindavę mylimiausius jo daiktus: žirgus, 



10 



kardus, sakalus, o kartais ir tarnus, kad jais ir 
aname gyvenime galėtų naudotis. 

Sudeginus numirėlio kūną, pelenus į puo- 
dus supildavę ir paskirtose vietose kapą supil- 
davę. Juo garbingesnis buvo velionis (nabaš- 
ninkas), taio augštesnį sukasdavę kapą jo atmi^ 
nimui. Daug dar ir šiandien yra tokių supiltų 
kalnelių, vadinamų ar paprastai kapais (mil- 
žinkapiais), ar numirėlių vardais, kaip ''Gedi- 
mino kalnas" Vilniiije, ''Birutės kalnas" Pa- 
langoje ir kiti. 

Ar tikėjo lietuviai į antrąjį gyvenimą? Kuo užmokė- 
davo dievai už gerus ir blogus darbus? Kaip bausdavo 
už mažesnes nuodėmes? Kam su numirėliu degindavę jo 
daiktus? Kas tie pilekalniai? 



VYRESNYBE. 

Žiloje senovėje lietuviai neturėjo svietiš- 
kos vyresnybės: tie patys dvasiškiai mokino 
mūsų prabočius tikybos dalykų ir tiesą tarp 
žmonių darė ir visą svetiškąją valdžią savo ran- 
kose turėjo. Vyriausiuoju visos LietuA^os valdy- 
toju tuomet buvo Krivis su krivaičiais. Tiktai 
vėliau, kuomet lietuvius pradėjo užpuldinėti 
kaimynai priešininkai, atsirado kunigaikščiai 
ir kiti viršininkai. 



— 11 — 

Iš pradžios, kaip kildavo karas su kaimynais, 
kiekvienas kareivių būrys iš savo tarpo rinkda- 
vosi visųnarsiausią ir kantriausią vyrą, kurį 
vadindavo karvedžiu vajųvadu arba stačiai va- 
du. Po rinkimų karvedį iškeldavę ant pečių ir 
nešiodavę po kareivių eiles, rodydami, ko reikią 
klausyti. 

Karui pasibaigus, karvedžiai vėl palikda- 
vę tuo, kuo pirma buvę, ir visa valdžia pa- 
grįždavo į Krivio rankas. Bet juo tolyn, juo 
dažnyn priešininkai užpuldinėjo Lietuvą. Karai 
beveik nėkumet nesibaigdavo, o per tai kar- 
vedžiai didesnės valdžios įsigriebdavo ir, karui 
pasibaigus, dažnai nenorėję iš savo rankų tos 
valdžios paleisti. Tokiu būdu iš karvedžių per 
ilgą laiką atsirado Lietuvos valdytojai kunigai 
arba kunigaikščiai. 

Kunigaikščiai taip-pat paskui nelygūs bu- 
vo. Narsiausias ir išmintingiausias paimdavo 
ant kitų kunigaikščių viršų, ir tie turėdavo jo 
klausyti. Toksai kunigaikštis vadinosi Di- 
džiuoju Lietuvos Kunigaikščiu. 

Ilgainiui visa svetiškoji Krivio ir krivai- 
čių valdžia perėjo į kunigaikščių rankas, o dva- 
siškiams pasiliko vien tikybos reikalų vedimas. 
Dar kiek ilgiau dvasiškiai buvo teisėjais ir tie- 
są tarp žmonių darė, bet vėliau ir tatai kuni 
gaikščiai pasisavino. 



— 12 — 

A\ turėjo viresnybę lietuviai žiloje senovėje? Kas tuo- 
met valdė Lietuvą? Kaip atsirado kunigaikščiai? Ar vivsi 
kunigaikščiai buvo lygūs? Koks kunigaikštis vadinosi 
Didžiausiuoju ? Kokia svietiškoji valdžia ilgiausiai pri- 
gulėjo dvasiškiams? 



ŽMONIŲ BŪVIS. 



Lietuvos kraštas senovėje buvo traškančio- 
mis giriomis apžėlęs. Miškai buvo labai tankūs 
ir teisingai vadinosi neįžengiamais. Tuose miš- 
kuose tiksojo gilios versmės, pelkės ir ežerai. 
Žmonių buvo nelabai daug, todėl visi sutilpda- 
vo paupiuose, paežerėse, kur žemė buvo derlin- 
gesnė ir geresni keliai vieniems su kitais susi- 
siekti. 

Lietuviai gyveno dažniausiai vienkiemiais 
arba viensėdžiais, nelabai toli vienas nuo kito. 
Namus statydavo medinius iš apvalių rastii. 

Kur-ne-kur tarp vienkiemių būdavo dide- 
sni kaimai. Čia gyvendavo po kelius šim 
tus šeimynų ir tokie kaimai anuomet 
vadindavos gardais (miestais). Kai-ka- 
riuose garduose nuolatos būdavo nors ir 
nedaug kareivių, kad būtų kam gyvento- 
jus apginti, jeigu nevidonai užpultų. Kai-kui 
apie gardus būdavo stipri augšta tvora aptver- 
ta ir gilus grovys apkastas, kad užpuolikams 



— iš- 
sunkiau būtij miestan (gardan) įsiveržti. Tokios 
tvirtos vietos, kurios buvo aptvertos, pylimais 
apvestos ir grioviu apkastos, vadindavosi pili- 
mis. Jeigu kartais daug priešininkų Lietuvą 
apnikdavo, tai beveik visi gyventojai su turtu 
pilysna susikraus tydavo. Drie glaudo s ir apgyni- 
mo ieškodami. 

Vėlesniais laikais Lietuvoje atsirado daug 
didelių ir turtingų miestų, o dar daugiau didelių 
ir stiprių pilių, kurių piliakalniai ir šiandien 
dar daugelyje vietų teberiogso. 

Javų senovės lietuviai mažiau tesėdavo 
negu šiandien, o maisto gamindavosi giriose, 
miškius ir paukščius medžiodami, arba upėse 
bei ežeruose žuvis žvejodami; beto Lietuvoje 
veisėsi daugybė bičių, kurios mūsų prabočiams 
medaus, midaus ir tuno (vaško) patiekdavo 
Šios gadynės akimis žiūrint, mūsų prabočių 
gyvenimas buvo gana vargingas, bet anais 
laikais žmonės daug kantresni buvo, mažiau 
reikalavo ir savo padėjimu tenkinosi.To nega- 
na, senovės lietuviai, beveik liuosi nuo visokių 
mokesčių ir rinkliavų būdami, nepažindami nei 
ponų nei baudžiavų, turėdavo dar nemažai at- 
liekamo lobio, kurį kaimynams parduodavo. 

Koks buvo Lietuvos kraštas senovėje? Ar daug buvo 
žmonių? Delko lietuviai gyvendavo paupiuose? Kokius 
namus statydavo? Kokie buvo senovės miestai? Kas tai 



— 14 — 

buvo pilys? Kam tos pilys buvo reikalingos? Ar daug 
senovėje lietuviai javų sėdavo? Kur gaudavo maisto? 
Ar gerai buvo senovėjo gyventi? Delko savo būviu ten- 
kinosi senovės lietuviai? 



PREKYBA. 

Su kaimynais pirkliauti lietuvių pradėta 
labai seniai. Sako, dar prieš Kristaus giminią, 
kai-kurios saulėtekio tautos iš Mažosios Azijos 
ir Afrikos, o taip - pat seniausieji Europos 
gyventojai-rymėnai ir graikai — su mūsiškiais 
pasižinoję ir gana plačiai prekybą vedę, pirkl- 
nėdami mūsų krašte gentarą, kuris senovėje 
buvo labai branginamas ir beveik lygus su auk- 
su ir sidabru skaitomas. 

Vėlesniais laikais lietuviai pradėjo preky- 
bą varyti su šiaurės ir vakarų tautomis, gyve- 
nančiomis šiapus ir anapus Jūros. Tuomet pa- 
garsėjo pajūryje stovintieji Lietuvos miestai: 
Klaipėda, Palanga, Lieppjus, Ventpilė ir kiti. 

Kuomet Baltijos pakrantėje vokiečiai įsi- 
vyravo ir lietuvių prekybą tose vietose dideliai 
trukdyti pradėjo, mūsų prabočiai sausais ke- 
liais savo prekes gabeno į rusų, lenkų ir totorių 
žemes. 

Visiems šitiems kaimynams lietuviai par- 
davinėjo ne vien gentarą, bet dar medų, tuną, 



— 15 — 

apvinius, sakus, degutą, luokių, meškų, briebžių, 
tauru, vebrų, sabalų, kiaunių, ūdrų ir kitų kai- 
lius. Pirkdavo-gi svetur, arba ant savųjų prekių 
išsimainydavo, daugiausia geležį, varį, sibadrą, 
auksą ir kitus daiktus, kurių LietuA^oje nebuvo. 

Ar seniai lietuviai pradėjo prekiauti? Su kuomi, pre- 
kiavo dar prieš Kristaus gimimą? Ką pardavinėdavo 
saulėtekio gyventojams? Su kuomi pirkliavo vėlesniais 
laikais? Kur ir kokiais keliais gabendavo prekes, kuomet 
vokiečiai Baltijos kraštą užėmė? Ką lietuviai kaimynams 
parduodavo ir ko svetur pirkdavosi? 



Lietuvių kaimynai. 

Artymiausieji kaimynai, su kuriais seno- 
vės lietuviai tai bičiuliavosi, tai smarkiausiai 
kariaudami žudėsi, buvo keturios slavų gentys: 
lenkai, gudai, mažarusiai arba rusinai ir rusai 
arba didžiarusiai. Šiaurės link Baltijos pakraš- 
tyje gj^veno igauniai, o anapus Jūros žuvėdai, 
kuriuo vardu mūsiškiai juos, rodos, dėlto vadino, 
kad šita tauta beveik vienomis žuvimis maitino- 
si. 

Visi šitie kaimynai mažai tebuvo Lietuvai 
pavojingi, nes buvo gana silpni,ir dažnai turėda- 
vo prieš mūsiškius nusilenkti, didiliam karui iš- 
tikus. Kur-kas pavojingesni kaimynai ir amži- 



— 16 — 

ni lietuviu priešininkai buvo vokiečiai. Šitai 
plėšriajai tautai į Prūsų pakraščius atsibasčius, 
senovės lietuviai beveik negalėjo su žirgu ir kar- 
du persiskirti, nes karai su vokiečiais beveik 
nėkados nesibaigdavo. Ypač daug prapulties 
padarė Lietuvai vokiečių brolijos arba ordenai 
vadinamieji kardininkais ir kryžuočiais. 

Kokie buvo artymiausieji lietuvių kaimynai? Del- 
ko lenkai, rusai ir igauniai su žuvėdais nebuvo Lietu- 
vai pavojingi? Koks kaimynas buvo amžinuoju lietuvių 
priešininku? Kaip vadinosi tie vokiečiai, kurie daugiaiu- 
sia lietuviams prapulties padarė? 



KARAI. 

Pažintis su kaimynais, į kurią lietuviai dar 
gilioje senovėje sueiti pradėjo, mūsų bočiams 
buvo labai naudinga. Kaimynams galima buvo 
atliekamus daiktus parduoti ir nusipirkti iš jų 
ko patiems trūko, galima buvo taipogi iš jų šio- 
to ir pasimokyti, bet podraug iš jų ir daug bloga 
pritirti tekdavo. — Svetimieji žmonės, atvykę 
mūsų kraštan prekiauti ar šiap jau paviešėti, 
įsižiūrėdavo mūsų žmonių gyveniman, pamaty- 
davo, kur ir kada mūsų naudą galima rasti, 
o paskui pasitelkdavo didelius saviškių būrius. 



— 17 — 

iŠ netyčių užpuldavo ir išplėšdavo. Tą patį da- 
rydavo ir mūsiškiai kituose kraštuose. 

Laikui bėgant, šitie plėšimai vis dažniau 
atsitikdavo ir kaskart vis daugiau žmonių tuose 
plėšimuose dalyvaudavo. Iš šitų plėšimų pas- 
kui išdigo begaliniai karai, kurie neapsakomai 
vargino visą kraštą. 

LietuAdai nuo senovės mlokėjo austi marš- 
konius ir vilnonius audeklus ir iš jų drabužius 
siūti ir vilkėti, bet karan eidami, jie dar meškos 
arba briedžio kailiu apsidengdavę, o kartais ant 
galvos ir briedžio ar tauro ragus užsidėdavę, y- 
dant priešininkus labiau nugaždinus. 

V;isa lietuvių kariuomenė dalijosi į karuži- 
jas. Kiekviena karužija turėjo savo papartį ar- 
ba vėliavą, ir savo viršininkus vadinamus ka- 
ružais, šimtininkais ir dešimtininkais. 

Kaip reikdavę traukti karan su priešininkais, 
vajų-vadas arba karužas papjaudavęs ožį,vilgin- 
davęs jo krauju jietį ir drauge su apdegintu 
medgaliu siųsdavęs per žmones nuo namų lig 
kitų. Tai buvo ženklas, jog visi, kurie neatvyks 
kareivių sueigon, būsią mirtinai baudžiami, o jų 
turtas sudegintas. Kartais kareivius rinkdavę 
varpais skambindami, arba trimitus į keturias 
šalis pūsdami. Vėlesniaisiais laikais buvo siun- 
čiami tam tikri šaukliai, kurie, jodinėdami po 
visą šalį, kvietė vyrus karan. 



_ 18 _ 

Jeigu priešininkas iš netvčiŲ įsigrijzdav.o į 
Lietuvą, tai pasienio gyventojai sulvurdavo ant 
kalno didelį laužą, kad toliau gyvenantieji, pa- 
matę gaisrą, sergėtųsi priešininkų ir rengtųsi 
juos priderančiai atremti. 

Kokią naudą turėjo lietuviai iš pažinties su kaimy- 
nais ? Ar neatsitikdavo blogo del tos pažinties ? Iš ko kilo 
karai? Kaip apsirengdavo lietuviai, karan eidami? Kaip 
dalijosi lietuvių kariuomenė? Kokiuo būdu surinkdavo 
kareivius prieš karą? Ką darydavo pasienio gyventojai, 
netikėtai priešams užpuolus? 



Pirmieji Lietuvos Kunigaiicščiai. 

Prutenis ir Videvutas. 

Kiekvienos tautos istorijos pradžia yra 
neaiški, nes senovėje mažai tesirūpinta, arba ne- 
mokėta, tų laikų atsitikimų knygosna surašyti. 
Žiloje senovėje, kuomet niekas beveik rašto ne- 
mokėjo, garsingųjų pranokėjų darbai buvo pasa% 
kote pasakojami. Tokios pasakos apie praslin- 
kusiųjų amžių atsitikimus paprastai yra vadi- 
namos padavimais. Padavimai, eidami iš lūpų 
\ lūpas, iš žmonių kartos į kartas, dažnai būda- 
vo pasakotojų iškraipomi; kaip-kur padavimai 
per ilgus amžius visai užmirštais tapo, o kiti 
vėl tyčiomis pramanyti. Tokiuo būdu šiandien 



— 19 — 

sunku yra atspėti, ar tie atsitiliimaį kuriuos pa- 
davimuose raudame, tikrai yra buvę, ar gal pra- 
manyti. 

Nemažai padavimij pasakoja apie žiląją 
Lietuvos senovę. Viename padavime šitaip 
kalbama apie pirmuosius Lietuvos kunigaik- 
ščius. 

Šeštame amžiuje po Kristaus gimimui 
Prūsų krašte gyvenęs labai išmintingas Krivis 
vardu Prutenis. Matydamas, jog lietuviams ne- 
santarvėje gyvenant, daug bloga atsitinką, o 
ypač, kad lenkų šalies žmonės, mozūrais vadi- 
nami, nuolatos Lietuvą plėšią, — jisai sumanęs 
tvarką Lietuvoje padaryti. Sukvietęs visus prū- 
sus Romuvos žinyčion, Prutenis graudingą pa- 
mokslą pasakęs, ragindamas žmones išsirinkti 
sau vieną valdytoją — kunigaikštį. 

/'Jei turite bičių protą — sakęs tuomet Pru- 
tenis klausytojams — galite savo reikalus, del 
kurių čia susirinkote, laimingai nubaigti. Kas 
yra ūkininkas, tas gerai žino, jog bitės vieną 
bitiną teturi, kuris vienas visas valdo; bitės 
taip-pat jo klauso, dirba, ką yra liepiamos, ir 
tuomet tik ilsis, kuomet darbą pabaigia. Turė- 
dami, vyrai, tokį paveikslą savo akyse, galite jį 
sekti. Pakelkite dabar vieną tarp savęs kuni- 
gaikščiu; tasai jūsų liuosybę saugos, vaidus ir 
barnius taikįs ir nuo priešininkų apgins, bet 
kad tatai teisingai ir priderančiai pildyti galėtų, 



20 



duokite jam valdžią ir galę, tai yra pakelkite 
jį savo viešpačiu." 

Žmonės paklausę Pruteiiio patarimo ir visi 
vienu balsu pradėję melsti, kad jisai pats Prūsų 
kunigaikčiu liktų, bet Prutenis neapsiėmes, nes 
tūrėjęs daug rūpesnių tikybos reikaluose. Tada 
prūsai pakėlę kunigaikščiu jaunesnįjį Prutenio 
brolį Videvutą, kurio klausyti visi čia-pat pri- 
siekę. 

Videvutas ilgai ir išmintingai valdęs Prūsų 
kraštą, o visuose svarbiuose reikaluose klausy- 
davęs savo brolio Prutenio patarimų. Jisai grei- 
tu laiku numalšinęs mozūrus, kurie ne tik lietu- 
vių užpuldinėti daugiau nebedrįsę, bet tvirtą 
sandarą su lietuviais padarę ir Lietuvos dievus 
garbinti apsiėmę. Senatvės sulaukęs, Videvutas 
Lietuvos kraštą tarp savo dvylikos sūnų pada- 
linęs, o pats su Pruteniu žmonių aky vaizdo j o 
dievams ant garbės ant laužo susideginęs. 

Videvučio sūnūs greitai tarp savęs susibarę, 
nes kiekvienas norėjo būti didžiuoju Lietuvos 
kunigaikščiu, kurio kiti klausytų. Barniams 
Lietuvoje pakilus, mozūrai vėl pradėjo su lietu- 
viais kariauti. Vieną kartą pasisekdavę mozū- 
rams lietuvius apgalėti ir apiplėšti, kitą kartą 
lietuviai jiems smarkiai atkeršydavę.Sitas ka- 
ras buk tęsėsi vienoliką metų, kolei abi pusi, 
galutinai nuvargusi, nesusitaikiusi. Kas toliau 



— 21 — 

atsitiko su Videvučio sūnumis ir kur dingo šita 
Lietuvos kunigaikščių giminė, padavimuose 
nėra minėta. 

Delko kiekvienos tautos istorijos pradžia yra neaiš- 
ki? Iš kur žinome apie žilosios senovės atsitikimus? Del- 
ko padavimams negalima pilnai tikėti? Koks yra padavi 
mas apie pirmuosius Lietuvos kunigaikščius? 



Palemonas ir jo sunūs 

Iš padavimų yra užsilikusi žinia, buk aug- 
štaičių ir žemaičių krašte pirmuoju kunigaik- 
ščiu buvęs Palemonas. Mirdamas jis palikęs 
keturius sūnus Kūną, Barkų, Sperą, ir Develtį. 
kuomet tie kunigaikščiai Lietuvoje viešpatavę 
— nėra žinios. Tik tiek težinoma, jog po tėvo 
galvos Barkus buvęs didžiuoju Lietuvos kuni- 
gaikščiu,o jam numirus ir vaikų nepalikus, di- 
džiojo kunigaikščio valdžia patekus Speros 
rankosna. Spera ilgai kariavęs su lenkų kuni- 
gaikščiu Boleslavu Narsiuoju, bet nelaimingai, 
nes lenkai dažnai lietuvius nuveikdavę. 

Vos pabaigęs Spera kariauti su lenkais, 
kaip iš šiaurės užpuolęs Lietuvą danų karalius 
Kanutas. Spera neįstengęs ir nuo šito užpuoli- 
ko Lietuvos apginti. Kanutas užkariavo didelį 
žemaičių žemės plotą ir savo sūnų Sveną tenai 
viešpačiu padaręs. 



— 22 — 

Sperai numirus didžiuoju kunigaikščiu ta- 
pęs jo brolis Kūnas. Apie šito kunigaikščio val- 
dymą tiek tėra žiniij, kad jis įsteigęs Kauno pilį. 

Kaip vadinasi pirmasis aukštaičių ir žemaičių kuni- 
gaikštis? Iškur apie jj yra žinoma? Kelius sūnus paliko 
Palemonas? Kuris iš sūnų buvo didžiuoju kunigaik- 
ščiu po tėvo galvos? Kam teko didžiojo kuni- 
gaikščio valdžia, Barkui mirus? Su kuomi kariavo Spe- 
ras? Ar sekėsi jam kariauti su lenkais? Ar apgynė jisai 
Lietuvą nuo danų karaliaus Kanuto? Kas tapo didžiuoju 
kunigaikščiu, kaip numirė Speras? Ar yra žinių apie Kū- 
no viešpatavimą? 



Kernius ir Gimbutas. 

Kimas, dar gyvas būdamas, padalinęs Lie- 
tuvą dviem savo sūpam — Kerniui ir Gimbutui, 
Kerniui pavedęs augštaičių, o Gimbutui žemai- 
čių kraštą. Santarvėje tarp savęs gyven- 
damu, daug gero Lietuvai padarė. Ker- 
nius, kaip tik pakilo į kunigaikščius, tuojau 
inkurė stiprią pilį, kurią nuo savo vardo 
Kernuve praminė ir didžiųjų Lietuvos kuni- 
gaikščių sostine padarė. 

Drauge su Gimbutu Kernius tris žygius pada- 
ręs į rusų žemę. Pirmą kartą juodu užkariavę 



23 



Braslavos pilį ir ją su dideliu žemės plotu prie 
Lietuvos prijungę. 

Antru kartu Palacko pilies apygar- 
das smarkiai nuterioję. Būtų galėjusiu tuomet 
ir pačią pilį paimti, bet apygardose tiek gerybių 
prisiplėšę, kad vos begalėjusiu Lietuvon parga- 
benti. Dėlto pilį palikę kitam kartui. Trečią kar- 
tą, 1089 metais, užpuolusiu pietinį rusų kraštą. 
Dabar Lucko, Valdimiro ir Lvavo apielinkes 
apiplėšę ir rusų kariuomenę taip smarkiai sumų 
šę, kad grįštant lietuviams namo su didžiausio- 
mis gėrybėmis, niekas nebedrįsęs jiems kelio už- 
stoti. 

Iš šito žygio pagrįžęs, Kernius tais pačiais 
metais pasimirė, palikdamas dukterį vardu Pa- 
jauta, dideliai gražią ir išmintnngą mergaitę. 
Pajauta ištekėjusi už rimto vyro Zibunto, kurs 
po Kerniaus galvos Lietuvos valdytoju tapęs. 

Apie Gimbuto mirtį ir jo inpėdinius žinnj 
visiškai trūksta. 

Kam padalino Lietuvą Kiinas? Kurį kraštą tėvas 
pavedė Kerniui? Kurį Gimbutui? Ar padarė gero Lietu- 
viai tuodu kunigaikščiu? Kas inkurė Kernuvės pilį?Ke- 
lius kartus tuodu kunigaikščiu kariavo su rusais? Ką 
užkariavo pirmu kartu? Delko antruoju kartu nepaėmė 
Palacko pilies? Kuriais metais juodu užpuolė pietinį ru- 
sų kraštą? Ar laimingas buvo tas žygis? Kas tapo Lie- 
tuvos valdytoju, Kerniui numirus? 



— 24 — 

■„••.H- 

Lietuvos Sunykimas. 

Kimigaikščiui Kerniui pasimirus, Lietuvos 
krašte ištiko didžiausios nelaimės. Mat tuo laiku 
jau visi lietuviij kaimynai suspėjo apsikrikštyti, 
o vieni mūsų prabočiai stabanieldžiais tebebuvo. 
Todėl svetimijjij kraštų dvasiškiai su karaliais ir 
kunigaikščiais pradėjo į lietuvius su panieki- 
nimu žiūrėti, skaitė juos kaip ir gyvuliais, ku- 
rie privalo karkščionims vergauti. Patys tik jš 
vardo krikščionimis vadindavosi, o ištikrųju 
Kristaus Įsakymų visai nepildydami, svetimųjų 
šalių galiūnai, kaip kokia Dievo rykštė, ant 
Lietuvos užgriuvo. Apspitę iš visų pusių mūsų 
kraštą ugnimi ir kardu naikino,be jokio pasi- 
gailėjimo žudė žmones, o kuriuos gyvais į sa- 
vo rankas paimdavę, tuos nužudydavę arba ver- 
gais padarydavę. Suprantama todėl, kad lie- 
tuviams krikščioniškasis tikėjimas turėjo baisiu 
ir neapkenčiamu pavirsti, nes tikėjimo skelbė- 
jai nešė mūsų tautai amžiną vargą ir nelaimę. 

Taip dalykams stovint, visos lietuvių gen- 
tys paskutines savo pajėgas statė, kad tik nuo 
krikščionių apsigynus. Per ištisu du šimtu me- 
tų Lietuva nei viena ramia valanda negavo pa- 
sidžiaugti. Tuo liūdnu laiku visuose mūsų tėvy- 
nės kampuose virte-virė amžina kova. Nei die- 
ną, nei naktį lietuviai negalėjo . pasilsėt, nes 
priešininkai be paliovos juos teriojo ir žudė. 



— 25 — 

Kad jau viską Lietuvoje priešininkai iš- 
plėšdavo ir išnaikindavo, mūsų prabočiai, ne- 
norėdami badu mirti, dideliais būriais trauk- 
davo į rusų ir lenkų žemę tenai sau maisto ir 
turtų prisiplėšti. Iš to kildavo dar didesni ir 
baisesni karai. Nei lietuvių narsybė, nei karš- 
čiausia savo krašto, senovės būdo ir tikybos 
meilė, rodėsi nebegalėjo jau Lietuvos iš tų ne- 
laimių išgelbėti. O tuo sunkiu laiku dar atplū- 
do į mūsų kraštą du nauju ir nuožmiu prieši- 
ninku. Tai buvo vokiečių brolijos — kardinin- 
kai ir kryžiuočiai. 

Delko Lietuvą ištiko nelaimės Kernueiui mirus? 
Kaip žiūrėjo į lietuvius kaimynai krikščionys ? Ar pride- 
rančiai svetimieji platino pas mus krikščionybę? Delko 
lietuviai pradėjo krikščionių tikybos baidytis ir neap- 
kęsti? Ar ilgai tęsėsi kova del tikybos? Ar lengva buvo 
lietuviams tuo laiku? Ką darydavo lietuviai, kuomet 
priešininkai juos visai apiplėšdavo? Kas iš to kildavo? 
Koki nauji priešininkai tuomet Lietuvon atplūdo? 



KARDININKAI ir KRYŽIUOČIAI. 

Kad jau Lietuva buvo galutinai nusilpnė- 
jusį su priešininkais bekariaudama, 1203 me- 
tais lietgalių krašte įsikūrė vokiečių brolija, 
kardininkais vadinama. Pačiame pajūryje, ant 
Dauguvos kranto, kardininkai pasistatė stiprią 



— 26 — 

pilį, Ryga vadinamą, ir iš tenai be paliovos 
Lietuvą užpuldinėjo. 

Kardininkai, kurie kitaip dar Livonijos 
ordenu vadinami, sakėsi norį lietuvius apkrik- 
styti, bet ištikrųjų Kristaus mokslas jiems ma- 
žai terūpėjo. Katalikj^stės platinimas tiek te- 
buvo jiems reikalingas, kiek davė progą mūsų 
kraštą plėšti, žmones savo vergais versti. Ši- 
ton broli j on tepriimdavo tik tokius žmones, ku- 
rie išsižadėdavo savo šeimynos ir giminių, .o pri 
siekdavo ligi mirsiant su stabmeldžiais ka- 
riauti. Todėl jų tarpe labai retai dorą žmogų te- 
sutikdavai, o paprastai visi kardininkai buvo 
prigimti plėšikai ir galvažudžiai. Kas tik savo 
krašte nenorėjo doru būdu duonos pelnytis, — 
stojo į kardininkus, kur gaudavo augštą **ri- 
cierių" arba "brolių" vardą. Vyriausias-gi 
kardininkų valdytojas ir karvedys magisteriu 
arba mistru vadinosi. 

Neilgai trukus, būtent 1227 metais, Prū- 
suosna atsibastė antras vokiečių ordenas — 
kryžiuočiai, kitaip dar teutonais vadinami. Kry- 
žiuočiai, galima sakyti, tik tuo nuo kardininkų 
tesiskja'ė, kad kaip šie kardo, taip anie kry- 
žiaus ženklą ant savo rūbų išreikštą nešiojo. 
Tiktai vardu vieni nuo kitų skirdamiesi kaip 
pirmi taip ir antri didžiausias nedorybes darė, 
nežmoniškai Lietuvos šalį novydami ir lietuvių 



— 21 — 

tautą begailestingai naikino, ,o sakėsi buk 
katalikų tikybą pas mus platiną. Kryžuočiu 
vyresnysis didžiuoju magisteriu vadinamas 
buvo. 

Kuomet ir kur Įsikūrė kardininkai? Kokią pilį jie 
pasistatė ir kur? Ką sakėsi norj lietuviams padaryti kar- 
dininkai? Ar rūpėjo jiems katalikų, tikyba? Kokius žmo- 
nes tepriimdavo j kardininkus? Kaip vadinosi jų valdy- 
tojas? Kuomet ir kur jsikurė kryžiuočiai? Kaip dar kr ■- 
žiuočius vadina? Ar didis buvo skirtumas tarp kardi- 
ninkų ir kryžiuočių? Ką darė Lietuviai vieni ir antri? 
Kaip vadinosi kryžiuočių vyresnysis? 



Padauguvio Likimas. 

Vokiečiai kardininkai visų pirmiausia už- 
puolė liet galius, manydami jų krašte stipriai Įsi- 
gyventi, o paskui visą Lietuvą pavergti. Ne- 
sunku jiem buvo liet galius įveikti, nes padau- 
guvyje nebuvo vienybės. Negana ką kuršinin- 
kai su žemgaliais nėjo lietgaliams talkon prieš 
vokiečius, bet patys lietgalių vadai tarp savęs 
nesutikdavo ir kada vienas paskutines pajėgas 
statydavo prieš vokiečius, tai labai dažnai du 
arba trys kardininkams prieš savuosius taiki- 
nėdavo. 



— 28 -r 

Didžiausiu kardininkų priešininku pačioje 
pradžioje buvo Žagarės ir Jelgavos (Mintau- 
jos) kunigaikštis Žvelgaitis. Matydamas, kaip 
vokiečiai lietuvius spaudžia, 1204 metais jisai 
su stipria kariuomene išsirengė į padauguvį 
ir žiemos metu prisiartino prie pačių Rygos 
vartų. V'okiečiai labai nusigando ir, numanyda- 
mi, jog negalės Žvelgaičio įveikti, sutiko jį kaip 
svečią, vaišino midumi ir prašė sandoros. Žvel- 
gaitis, vokiečių permaldautas, patraukė į šiau- 
rę igaunių krašto terioti, sakydamas savo ka- 
reiviams : 

"Dabar nieko nedarysime, bet apsidirbę 
ten, kur einame, pargrįždami pilį sudegįsime, 
o vokiečius nuvergsime." 

Už šitą nuolaidumą Žvelgaitis paskui la- 
bai brangiai užmokėjo. Pargrįštant iš įgaunių 
žemės, vokiečiai drauge su žemgaliais užstojo 
jam kelią ir, išne tyčių užpuolę, ne tik jo ka- 
riuomenę sunaikino, bet ir patį kunigaikštį nu- 
žudė. Sako, vokiečiai Žvelgaičiui galvą nu 
kirtę ir ant ragotinės pasimovę Rygon parnešę 
savo viengenčiams parodyti. 

Sekančiais 1205 metais narsus lietgaliii 
kunigaikštis Akoras smarkiai susirėmė su vo- 
kiečiais padauguvyje, bet ir jam nepasisekė. 
Kardininkai išnaikino visą jo kariuomenę, o 



— 29 — 

Akorui galvą luikirto ir, kaip pergalės žen- 
klą, Rygos vyskupui nusiuntė. 

Žvelgaičiui ir Akorui žuvus, kar- 
dininkai žydintį ir brandingą padau- 
guvio kraštą tyrumais pavertė. Dirvos pa- 
virto dirvonais, pievos užžėlė krūmais, gj^vu- 
liai tapo išnaikinti, žmonės iškirsti, o kurie 
gyvi liko, giriose slapstėsi. 

Tuo liūdnu laiku prieš vokiečius pakėlė 
ginklą Visvaldis, žuvusiojo kunigaikščio Žvel- 
gaičio žentas, bet ir jam nepasisekė vokiečiii 
pergalėti. Priešingai, vokiečiai, netikėtai už- 
puolę, 1208 m. jo pilį Gereikę apiplėšė ir sude- 
gino, o jo žmoną Dangerutę nelaisvėn į Rygą 
nusigabeno. Visvaldis paskui išliuosavo Dan- 
gerutę, prisiekdamas amžinai Rygos vyskupo 
klausyti ir niekuomet su vokiečiais nebekariauti> 
bet prisaikos negalėjo išpildyti, nes, matj^da- 
mas vokiečius vis tolj^n ir tolyn Lietuvos kraš- 
tan smengant, vėl stvėrėsi ginklo. Bet nelaimė, 
vokiečiai jį patį 3211 m. nelaisvėn suėmė, gele- 
žimis apkalė ir kalėjiman įmetė. Visvaldis, ne- 
betekęs vilties išsiliuosuoti, tais pačiais metais 
pats sau galą kalėjime pasidarė. 

Dabar vokiečiai j^asijuto tikrais padaugu- 
vio šeimininkais. Netik leitgaliai, bet ir žemga- 
liai su kuršininkais priversti buvo prieš juos 
galvą nulenkti, o kardininkai užkrovė jiems 
sunkų vergijos jungą. 



— 30 — 

Ką pirmiausia vokiečiai-kardininkai užpuolė? Delko 
jiem lengva buvo lietuvius Įveikti? Kas buvo dižiausiu 
kardininkų priešininku pačioje pradžioje? Delko Žvel- 
gaitis nepaėmė Rygos? Kaip paskui su juomi atsitiko? 
Kas kariavo su vokiečiais sekančiais metais? Ar pasisekė 
Akorui vokiečius pergalėti? Koks buvo jo galas? Kas 
atsitiko padaugyvyje Žvelgaičiui ir Akorui žuvus? Kas 
dar mėgino kariauti su vokiečiais? Delk^i Visvaldis pri- 
siekė su vokiečiais nebekariauti? Ar išpildė prisaiką? 
Kas atsitiko su Visvaldžiu 1211 m. ? Ko sulaukė padaugu- 
vio gyventojai? 



Erdvilas-lemaiiiiij Kunigaikštis. 

Karas su rusais. Beveik tuo pačiu lai- 
ku, kuomet padauguvio kraštas pakliuvo į kar- 
dininkų rankas, antrasis vokiečiii ordenas — 
kryžiuočiai — užpuolė prūsus, o getviu kraštą 
užkariavo rusij kunigaikščiai. Tiktai augštai- 
čiai su žemaičiais dar liuosi tebebuvo, bet ir jų 
kraštą jau pardėjo vokiečiai užpuldinėti. Tą 
matydamas, žemaičiu kuunigaikštis Erdvilas 
sumanė pirmiaus atgriebti iš rusii valdžios get- 
viu kraštą, o paskui, sustiprinus, iš paskuti- 
niijjų kariauti su vokiečiais. 

Tada Erdvilas sukėlė visoje Lietuvoje .15, 
000 kareivių ir 1217 metais pradėjo karą su ru- 
sais. Netrukus jisai apėmė Gardino, Beresties, 



— 31 — 

Dragičinio, Bransko, Suražiaus irMonzirio pilį 
ir atkėlė Lietuvos sieną ligi Pripėties upei. 

Tuose iš rusų atgriebtuose ir naujai užka- 
riautuose kraštuose Erdvilas labai išmintingą 
ir dorą tvarką įvedė. Nors daugybė čionykščių 
gyventojų išpažino jau stačiatikių tikybą, bet 
Erdvilas, nors pats stabmeldis buvo, už tai jų 
nespaudė, bažnyčias, vienuolynus ir kitas krik- 
čionių šventas vietas gerbė, visus žmones liuo- 
sais padarė, mokesčių jokių iš jų nereikalavo ir 
tuo kartu teliepė jiems augštaičiams ir žemai- 
čiams taikinėti, kuomet šie sunkiuose karo žy- 
giuose su priešininkais pasitiks. 

Nors ir nuveikti, kai-kurie rusų kunigaik- 
ščiai ilgai dar mėgino su Erdvilu kariauti, bet 
po kelių metų taip privargo, jog patys ėmė san- 
doros prašyti. Erdvilas greitai su jais susitaikė 
ir ėmė ruoštis į karą su kardininkais, manyda- 
mas juos visai iš padauguvio išvaryti, bet be- 
sitaisant, atplūdo kiti lietuvių priešininkai 
— totoriai. 

Kas atsitiko su getviais ir prūsais tuo laiku, kada 
padauguvys kliuvo kardininkams? Kurios lietuvių gentys 
liuosos bepaliko ? Kaip Erdvilas sumanęs Lietuvą gelbėti ? 
Kuomet ir delko pradėjo karą su rusais? Kokias pilis 
užkariavo? Kokią tvarką įvedė užkariautuose kraštuose? 
Ko reikalavo iš gyventojų? Ar ilgai tęsėsi tasai karas? 
Kaip pasibaigė? Ką paskui Erdvilas rengėsi daryti? Kas 
atsitiko besirengiant? 



— 32 — 

Karas su totoriais. Totoriai tai buvo lau- 
kinė, bet labai didelė ir nuožmi tauta, atplu- 
dusi iš Azijos 1223 ni. Pirmiausia totoriai už- 
puolė rusų žemę ir beveik visę; kiaurai užkaria- 
vo. 

Nuveikę rusus, totoriai atleido pasiunti- 
nius pas Erdviki, reikalaudami, ydant pasiduo- 
tų ir duoklę jų valdytojui Džingis-Kanui mo- 
kėtų, jeigu nenori savo žemės į tyrus paverstos 
regėti. Erdvilas tečiau nenusigando, bet liepė 
pasiuntinius vaišinti Kernuvėje ir visaip truk- 
dyti ligi pats i karą neprisirengs. Paskui liepė 
pasiuntinius pas save atvesti, kuriems, duoda- 
mas dvi jieti (vilyti), tarė: 

'' Siunčiu tiedvi jieti jūsų viešpačiui, kurs 
nors įDusę pasaulio užkariavo, vienok, neturi 
dar tiek galės, kad lietuvių tautą, nuveiktų!" 

Totorių pasiuntiniai, supratę, kokiam ga- 
lui buvo taip vaišinami, sugrįžo pas savuosius 
ir papasakojo, ką buvo matę ir girdėję. Tuo- 
jau nesuskaitoma totorių kariuomenė įsigrovė 
į 'Lietuvos žemę ir Piipėties paupyje apsistojo. 
Tuo tarpu Erdvilas giriomis vedė savo kariuo- 
menę. Prisiartinęs prie tos vietos, kur totoriai 
stojo, jisai davė savo kareiviams pasilsėti, o 
paskui išnetyčių anksti rytą dar bemiegančius 
totorius užpuolė. Nors labai atkakliai rėmėsi 
totoriai, bet lietuviai su tokia narsybe juos ka- 



— 33 — 

pojo ir žudė, kad vos retas gyvas beliko — daug 
jų mūšio vietoje kritę, o dar daugiau Pripėties 
vandenyse paskendę. 

Kas buvo tie totoriai? Kuomet ir iškur jie atėjo' 
Ką pirmiausia užpuolė? Ką padarė totoriai, rusus nuvei- 
kę? Ko reikalavo totorių pasiuntiniai iš Erdvilo? Kaip 
pasielgė Erdvilas su totorių pasiuntiniais? Kur atsitiko 
lietuvių mūšis su totoriais? Kaip tasai mūšis pasibaigė? 



IItenis=Lietttyos Kunigaikštis. 

Kunigaikštis Erdvilas pasimirė, nesuspėjęs 
kardininkų iš padauguvio išvaryti. Šitą darbą 
atlikti norėjo lygiai didžiai narsus kunigaikštis 
Utenis, bet jam valdant, Lietuvoje nebuvo to- 
kios vienybės, kaip prie Erdvilo. Ne visi kuni- 
gaikščiai eidavo drauge su Uteniu prieš vokie- 
čius ir dėlto, nors daug kartų Utenis kardinin- 
kus buvo pergalėjęs, bet visai iš padauguvio 
išvaryti jų neįstengė, o kai-kada ir patį mūšį 
pralaimėdavo. Nelaimingiausis Utenio žygis 
prieš vokiečius buvo 1227 metais, kuomet kar- 
dininkai arti Kandavos pilies po ilgam ir 
nuožmiam mūšiui beveik visai lietuvių kariuo- 
mene sunaikino. 



— 34 — 

Ar suspėjo Erdvilas vokiečius iš padauguvio išva- 
ryti? Kas norėjo tą darbą atlikti? Delko Uteniui nepa- 
sisekė? Kuomet ir kur kardininkai Utenio kariuomenę 
sumušė ? 



DIDZlŲjy KUNIGAIKŠČIU GADYNE. 

Bingaudas — didysis Lietuvos kunigaikštis. 

Kova su rusais ties Mogilna. Rusų kunigaik- 
ščiai niekaip negalėjo užmiršti jog Erdvilas 
atėmė iš jų didelius žemės plotus ir tiktai lau- 
kė patogios valandos, ydant prastotuosius 
kraštus vėl atsiėmus ir lietuviams už nuoskau- 
das atkeršijus. Todėl, išgirdę apie Utenio nuo- 
puolį ties Kandava, pradėjo ruoštis karan, tikė- 
damiesi kardinikų pamuštąją Lietuvą lengvai 
apgalėti. Didysis rusinu kunigaikštis Sviatos- 
laA^as 1234 m., surinkęs stiprią kariuomenę ir 
pasitelkęs dar porą mažesniųjų rusų kunigaik- 
ščių, išsirengė Lietuvon, bet rusinams labai ne- 
pasisekė, nes lietuviai, kunigaikščio Ringaudo 
vedami, kuone visus juos išmušė. Vietą kur iš- 
tiko tasai mūšis, žmonės ir ligi šiol tebevadina 
Mogilna, t. y. kapinės, nes čia daugybė rusinu 
kapus sau rado. 

Iš šito žygio sugūžęs, Ringaudas pradėjo 
vadintis didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, rei- 
kalaudamas, kad visi kiti kunigail?:ščiai jo klau- 
sytų. 



— 35 — 

Ko negalėjo užmiršti nisų kunigaikščiai? Kada ."jie 
norėjo lietuviams atkeršyti? Koks rusinu kunigaikštis 
pradėjo karą su lietuviais ir kuomet? Ar pasisekė rusi- 
nams? Kaip vadinosi ta vieta, kur atsitiko lietuvių mūšis 
su rusinais? Kaip pradėjo vadintis Ringaudas po mūšio 
ties Mogilna? 

Kova su kardininkais ties Akmene. Apgalė- 
jęs rusus, Ringaudas tuojau gavo susiremti su 
antru nuožmiu Lietuvos priešininku kar- 
dininkais. 

Išgirdę apie Mogilnos atsitikimą, kardinin- 
kai rinite neberimo, nes jie aiškiai matė, jog 
sutiprėjusi lietuvių tauta nebesiduos daugiau 
vokiečiams save engti. Todėl jie skubinosi Rin- 
gaudo galybę sunaikinti, kol Lietuva dar buvo 
apilsusi su rusinais bekariaudama. 

Rudeniop 1236 metais kardininkij magiste- 
ris su visa kariuomene išsirengė Lietuvon, bet 
nepasitikėdamas viena vokiečių galybe lietuvių 
nuveikti, pasikvietė dar 10,000 talkininkų iš 
kitų šalių. 

Lietuviai taip-pat iš peties rengėsi į karą, 
ketėdami kardininkus iš padauguvio varyti. Y- 
pač kunigai, vaideliai skatino žmones savo liuo- 
sybę ir dievus iš paskutiniosios ginti. Žmonės 
klausė savo dvasiškių ir kiekvienas senas ir jau- 
nas, vyras ir moterys, ginklavosi, ryždamiesl 
liuesais gyi^enti, arba mirti. Todėl trumpu lai- 



— se- 
ku Ringaudas sukėlė stiprią kariuomenę ir išėjo 
atplūstančių kardininkij pasitikti. 

Rugpiučio 22 d. Ringaudas su savo karei- 
viais užstojo vokiečiams kelią arti Akmenės. 
Lietuvių karuomenė buvo taip skaitlinga,kad, 
ją pamatę, narsiausieji kardininkai nusiminė, 
o Ringaudas drąsindamas lietuvius prieš mūšį 
buk taip kalbėjęs: 

''Kantriis Lietuvos ir žemaičių vyrai! Su- 
ėjote jau ne grobio grobti, bet toje vietoje mir- 
ti, arba amžinai vergauti tiems kraujageriams, 
kurie, tikyba prisidengdami, drįsta mums liuo- 
sybę išplėšti. Jei tam netikite, pažvelg- 
kite, ką padarė padauguvėnams, kurie, jau 
pakrikštyti, kasdien skęsta ašarose ir 
kruvinuose varguose žūva d ei savo galvažu- 
džių labo; o tie, nesitenkindami jų kruvinu 
prakaitu, išplėšę jiems dukteris ir sūnus — 
leidžia per Jūrą geležimis suvaržytus į svetimus 
kraštus dar didesniems nevidonams vergauti. 
Praeis šimtas tūkstančių metij ir tai nesulauks 
tie vargdieniai savo kruvino vergijos 
galo. Mes šiandien ar rytoj liuosi 
mirsime ir to nepritirsime, bet tie 
kalnai, tos grios, ši žibanti saulė minės, 
jog aš jums tą teisybę kalbėjau. Ne jūsų išga- 
nymo, ne jūsų laimės trokšta tie bedieviai, bet 
jūsų žemės, kurią atėmę, jus nuvergs ir savo gy- 



— 37 — 

vuliais padarys. Kuris iš jūsij išsižadės tu na- 
11111, kuriuos jūsų tėvai ir bočiai karšo? Kuris- 
gi tarp jūsų norės vergauti ir belaisviu mirti'? 
Jūs dievai, mūsų užtaiytojai, regite, jog už liuo- 
sjhę, visų brangiausią jiisų dovaną, padėsime 
šiandien mūsų g}^ybę ir tu, vyriausiasis dieve, 
Perkūne, ant kurio mirkterėjimo dreba saulė, 
žemė, marės ir visas sutvėrimas, stiprink mus 
šiandien savo galybė, o gandink tavo dešine 
tuos kraujagerius ! ' ' 

Tą pasakęs ir žirgą pentiniais paspaudęs, 
liepė pūsti trimitus į mūšį. 

Antroje pusėje kardininkų magisteris Yol- 
kinas eiliuodamas vokiečius, stiprinęs juos 
kalbėdamas ; 

''Dabar atėjo laikas mums grumties. Šian- 
dien to reikalauja mūsų garbe ir tikyba. Per- 
galėję tapsime jų viešpačiais, o mūšyje žuvę — 
nuodėmių atleidimą ir amžiną gyvenimą nupel- 
nysime. To pasiekti padėk mmns šios dienos už- 
tarytojau, Šventasis Maurikijau!^* 

Tuos žodžius išgirdus, visa vokiečių kariuo- 
menė surikusi: ''Šventasis Maurikijau!, padėk 
mums šiandien!" 

Tuojau abi pusi susirėmė ir prasidėjo ne- 
regėta ligi tol kova. Ilgai varžėsi pergale lie- 
tuviai su vokiečiais, bet juo ilgiau plovėsi, juo 
didesnė aitra buvo. Pagalios vokiečiai pradėjo 



— 38 — 

bėgti, o lietuviai ir žemaičiai, juos vydami, me- 
džiais iš kero rautais talžė, nes ragotinės ir kiti 
ginklai, besigrumiant, buvo sulužę. 

Sako, buk 20,000 vokiečių tuomet karo vie- 
toje žuvę, o tik 10 vyrų į Ryga tesugrįžę. Vo- 
kiečių turtas, visos gerybės ir ginklai kliuvo 
lietuviams. Nelaimė tik, kad Ringaudas nega- 
lėjo tuomet vokiečių iš pačios Rygos išvaryti, 
nes iš rytų tuo laiku vėl užpuolė Lietuvą toto- 
(riai, todėl, palikus padauguvį kardininkų ran- 
kose, kunigaikščiui teko traukti kariuomenę 
totorių drausti. 

Pasibaigus karui su totoriais, kuriuose lie- 
tuviai taip-pat pergalėjo, Ringaudas ūmai pa- 
simirė. 

Su kokiu dar priešininku teko kariauti Ringau- 
dui? Delko kardininkai taip greitai pradėjo karą? Kaip 
rengėsi lietuviai į karą? Kur susitiko lietuviij kariuome- 
nė su vokiečiais? Ką kalbėjo Ringaudai savo kareiviams 
prieš mūši? Kaip drąsino vokiečius magisteris? 
Ar smarki ištiko kova? Kas pergalėjo? Delko lietuviai 
negalėjo tuomet vokiečių iš Rygos išvyti? Kaip pasi- 
baigė karas su totoriais? Kas atsitiko su Ringaudu po- 
tam karui? 



— 39 — 

KARDININKŲ ir KRY2lU0Diy SUSIVIENIJIMAS 

Baimė apėmė Padauguvio vokiečius-kar- 
diiiiūkus, kuomet lietuviai, Ringaudo vedami, 
sutrupino jų galybę ties Alanene. Dabar visie- 
ms aišku buvo, jog neužilgo reikės vokiečiams 
visai iš tų vietų kraustytis, jeigu nesuskubs iš 
kur nors gauti stiprių talkininkų. Todėl Rygos 
vyskupas skubinai išleido pasiuntinius į Rymą 
prie popiežiaus prašyti, kad kardininkų ordeną 
suvienytų su Prūsijos krj^žiuočiais. Popiežius 
išklausė kardininkų meldimo ir balandžio mė- 
nesį 1237 metais abu vokiečių ordenu tapo su- 
vienytu. Kryžiuočiai apsiėmė kiekviename rei- 
kale taikinėti kardininkams prieš lietuvius, o 
kardininkai nuo to laiko turėjo dižiojo kryžiuo- 
čiij magisterio klausyti. 

Tasai kardininkų ir kryžiuočių susivieny- 
jimas taip sustiprino vokiečių galybę, jog aug- 
štaičiai su žemaičiais negalėjo daugiau nei ma- 
nyti apie jų išvarymą iš Lietuvos krašto. Prie- 
šingai, dabar reikėjo begalę vargo padėti ir 
daug kraujo pralieti, kad savo liuosybę apg}^- 
nus ir patiems vokiečių vergais netapus. 

Kodėl paėmė baimė kardininkus? Ko bijojo? Kam 
Rygos vyskupas leido pasiuntinius į Rymą? Ar išklausė 
popiežius kardininkų meldimo? Kuomet kardininkų or- 
denas tapo suvienytas su kryžiuočiais? Ką apsiėmė kry- 



— 40 — 

žiuočiai ir ką kardininkai? Ar sustiprino vokiečius ta- 
sai susivienijimas? Ar galėjo dabar lietuviai tikėtis juo;? 
išvaryti? Kas liko daryti augštaičiams ir žemaičiams? 



MINDAUGAS-LIETUVOS KARALIUS. 

Viešpatavimo pradžia. Kingaudui mirus 
Lietuvoje kilo didis ermyderis. Augštaičiuose 
ir žemaičiuose daug tuomet buvo kunigaikščiu, 
o beveik kiekvienas norėjo Ringaudo sostan 
atsisėsti ir didžiuoju Lietuvos kunigail^ščiu 
tapti, ydant kiti jo klausytij. Iš to prasidėjo 
begaliniai vaidai, kunigaiščiai ėmė vienas kitą 
žudyti, brolis prieš brolį ginklą kėlė, užmiršda- 
mi, jog kaimynai to tik ir telaukia, kad Lietuvo- 
je tvarka suirtų ir visas kraštas nusilpnėtij. 

Kežinia kuo būtų tie vaidai pasibaigę, jei- 
gu 1242 m. didžiojo kunigaikščio sostan nebūtų 
atsisėdęs Eingaudo sūnus. Mindaugas, vyras 
narsus ir labai išmintingas. Sunki buvo Min- 
daugo viešpatavimo pradžia. Kaip-kurie kuni- 
gaikščiai nenorėjo vyresnybės pripažnti ir 
kvietėsi svetimtaučius talkon prieš Mindaugą. 
YpaS daug blogo darė trys Mindau- 
go brolvaikiai — Arvydas, Vykintas 
ir Tautvilas. Jie sukurstė rusinu kunigaikšti 
Danielių kariauti su [Mindaugu, o šis sukėlė 



41 



beveik visus rusinu kunigaikščius ir dar pasi- 
kvietė kardininkus talkon. 

Nors iš visų pusių priešininkų apsuptas 
buvo, Mindaugas nenusiminė. Jis ryžosi iki 
paskutinosios gintis, bet negalėjo tokios daugy- 
bės priešininkų įveikti. Pralaimėjęs keletą kru- 
vinų mūšių su rusinais ir kardininkais, Min- 
daugas pamatė, jog ginklu nieko nepadarysiąs 
todėl sumanė kitu bfidu Lietuvą gelbėti. 

Pirmiausia jis susitaikė su rusinu kunigaik- 
ščiu Danielium, o kad sandora stipresnė būtų 
dar ir susigiminiavo su juo, išleisdamas savo 
dukterį už Danieliaus sūnaus, Svarno.Kraičio 
vietoje Mindaugas atidavė Svarnui didelius ru- 
sinu žemės plotus, kurie kitados buvo lietuvių 
užkariauti. 

Susitaikęs su Danieliumi, Mindaugas vėl 
mėgino ginklu kardininkus drausti, bet nieko 
negalėjo jiems padaryti, ypač, kad daug lietu- 
vių ir žemaičių kunigaikščių ėjo iš vien su kar- 
dininkais prieš Mindaugą. Dabar Mindaugas 
priverstas buvo ir su kardininkais geruoju tai- 
kintis. Jis prisižadėjo apsikrikštyti ir atiduoti 
kardininkams žemaičių žemę. 

Kas 'i vyko Lietuvoje, Ringaudui mirus? Kuomet 
didžiuoju kunigaikščiu tapo IMindaugas? Ar pripažino 
jam viresnybę kiti kunigaikščiai? Kurie kunigaikščiai 
daugiausia bloga darė? Ką jie prikalbino kariauti su 



— 42 — 

Mindaugu? Kas ėjo į talką Danieliui? Delko Mindaugas 
negalėjo ginklu priešų sudrausti? Kokiuo būdu jisai 
sumanė Lietuvą, gelbėti? Kam susigiminiavo su Danieliu- 
mi? Kokį kraitį davė savo dukterei? Ar mėgino dar su 
kardininkais kariauti? Delko jų vėl negalėjo įveikti? 
Kaip susitaikė su kardininkais? 

Mindaugo krikštas ir apsivainikavimas. 

Matydamas, jog vieniems lietuviams stabmel- 
džiais esant, mūsij kraštas nėkados nesulau- 
ks ramybės, Mindaugas sumanė krikštytis ir 
katalikij tikybą Lietuvoje įvesti. Todėl, ilgai 
nelaukdamas, išleido pasiuntinius Ryman pas 
kardininkų magisterį su brangiomis dovano- 
mis sandoros prašydamias ir apsikrikštyti pa- 
sižadėdamas. Gavęs dovanas, kardininkų ma- 
gisteris su Rygos vj^skupu ir daugybe svečių 
atkeliavo Lietuvon Mindaugo krikštynosna. 
Rugpiūčio 7 d. 1252 m. Mindaugas su savo žmo- 
na Morta ir dviem simum apsikrikštijo. Tą 
pačią dieną apsikrikštijo dar 60 vyrų Lietuvos 
diduomenės, tėvūnais vadinamų. 

Pats apsikrikštijęs. Mindaugas norėjo ir 
visą lietuvių tautą apkrikštyti. Tuojau liepė 
katalikų kunigams žmones mokyti ir krikštyti 
visoje Lietuvoje. Paskui išleido 12 tėvūnų į 
Rjnną pas popiežių, kad apsakytų jam, kas Lie- 
tuvoje atsitiko. 



— 43 — 

Popiežius labai džiaugėsi, girdėdamas, jog 
lietuviai apsikrikštijo, ir tuo pačiu laiku išsiun- 
tė Mindaugui laišką, sveikindamas jį Lietuvos 
karaliumi ir Prižadėdamas jį ir visą lietuviij 
tautą savo gi.obon priimti ir reikale užtarti. Iš- 
leisdamas namo Lietuvos pasiuntinius, popie- 
žius indavė jiems karališką vainiką ir raštą 
Rygos vyskupui, liepdamas jam Mindaugą Lie- 
tuvos karaliumi apvainikuoti. Tais pačiais me- 
tais rudenyje Lietuvon suvažiavo daugybė sve- 
čių iš kitij žemių kurių aky vaizdo j e Mindaugsa 
tapo iškilmingai Naugardukyje apvainikuotas 
ir Lietuvos karaliumi apšauktas. 

Delko Mindaugas sumanė krikštytis? Kam siuntė 
pasiuntinius Rygon? Kada Mindauga-s apkrištytas 
tapo? Kas dar su juomi apsikrikštijo? Ką liepė Mindau- 
gr.,3 daryti katalikų kunigams? Kam siuntė pasiuntinius 
Ryman? Ką prižadėjo popiežius? Ką indavė Lietuvos pa- 
siuntiniams parvežti? Ar buvo Mindaugas apvainikuotas 
ir kur? 

Kova su vokiečiais. Pats apsikrikštijęs ir 
įvesdamas Lietuvoje katalikų tikybą, Mindau- 
gas manė atitolinęs tas nelaimes, kurias kardi- 
ninkai su kryžiuočiais darė mūsų kraštui, bet 
apsivylė. Vokiečiai dar labiau pradėjo Lietuvon 
smelktis, o tuose kraštuose, kur buvo jau įsi- 
griebę, begalo spaudė žmones. Pagalios vokie- 
čiai taip įsidrąsino, jog ėmė reikalauti, kad 



_ 44 — 

Mingaugas užrašytų, jiems visą Lietuvą, jeigu 
bevaikiu mirtų. 

Kada žinia apie šitą vokiečių geidulį pa- 
sklido tarp lietuvių, visa tauta pradėjo bruzdėti. 
Sujudo kryžiuočius varginamieji prvisai, sukilo 
žemaičiai, tiktai Mindaugas vis dar nesiskubino 
vokiečiams karo paskelbti. Tada žemaičių ku- 
nigaikštis Trainaitis atkeliavęs pas Mindaugą, 
ėmė melsti, kad karalius liautųsi su vokiečiais 
bičiuliavęs ir gelbėtų savo tėvynę. Mindaugas, 
Trainaičio perkalbėtas, pradėjo rengtis karan. 
Išgirdę apie tai, layžiuočiai paleido paskalą po 
visą Europą, buk Mindaugas išsižadėjęs kata- 
likų tikybos ir rengiasi visus karkščionis išnai- 
kinti. Iš visų šalių dideliais būriais ėjo vokie- 
čiams talkininkai, ir greitu laiku kardininkai 
su kryžiuočiais sudarė tokią stiprią kariuome- 
nę, jog tikrai pasitikėjo lietuvius nuveikti. 

Ištraukdami karan vokiečiai manė, jog da- 
bar jau tikrai galės visą Lietuvą užkariauti, bet 
labai apsiriko. Mindaugas, nelaukdamas, kada 
jie Lietuvon įsigriaus, išėjo priešais, ir liepos 
13 d. 1261 m. lietuvių kariuomenė susitiko su 
vokiečiais Kurše pas Dubros. Su neapsakoma 
narsybe, geležimis apsišarvavę, vokiečiai dan- 
gai kartu metėsi ant lietuviij, bet niekaip nega- 
lėjo jų įveikti. Matydami, kaip kantriai augš- 
taičiai ir žemaičiai stato prieš vokiečius savo 



•io 



krūtinę, kuršininkai, nors buvo atvaryti vokie- 
čiams i talką, puolė ant jii iš uži^akalio. Su- 
remti iš d^i.ejų pusiij kardininkai ir kryžiuo- 
čiai nebeištvėrė, smuko iš mūšio, kur kas įma- 
nydamas. Daug vokiečių tuomet lietuviai išmu- 
šė, o dar daugiau nelaisvėn suėmė. Sako, buk 
belaisvius vokiečius ir jų talkininkus lietuviai 
tarp savęs ant arklių ir karvių mainę ir nepa- 
prastai pigiai pardavinėję — po griviną už vyrą. 
Po šitam mūšiui lietuvių kova su vokiečiais 
dar nepasibaigė, tiktai iš Kuršo persikėlė į Prū- 
sus. Prūsai, padrąsinti vokiečių nuopoliu pas 
Dubre, ryžosi išsiliuosuoti iš kryžiuočių vergi- 
jos, ir kas gyvas stvėrėsi ginklo. Didžiai laimin- 
gai jų vadas Enrikas Mantis bepaliovos grū- 
mėsi su vokiečiais. Kryžiuočiai-gi, nebegalėda- 
mi ginklu prūsų sudrausti, nežmoniškai kankino 
kiekvieną, kurs jų rankosna pakliuvo, manyda- 
mi tokiu būdu prūsus nugązdinti. Dvylikai va- 
dų, kuriuos nelaisvėn buvo suėmę, išlupo akis, 
senelius ir moteris gyvais degindavo, o ką su 
ginklu pagaudavo, tiems dar baisesnius kanki- 
nimus pramanydavo. Tečiau šitos baisenybės 
tik dar labiau skatino prūsus į kovą. Neįveikia- 
mas Enrikas Mantis, kaip audra, blaškėsi po 
visą šalį, vokiečius naikindamas ir jų pilis su 
žem'e lygindamas. Jam į talką Mindaugas at- 
siuntė dar kunigaikštį Trainaitį su stipria ka- 



— 46 — 

riuomene. Sujungusiu savo kareivius, tuodu 
karvedžiu 1264 m. smarkiai sumušė kryžiuočius 
ties Labguva, kur pats didysis jų magisteris ga- 
lą, gavo. 

Dabar prūsai buvo jau kaip ir išliuosuoti, 
bet vokiečiai nenustojo vilties vėl juos paverg- 
ti. Kryžiuočiai tik laukė, kad Lietuvoje nesuti- 
kimai kiltų. Ant nelaimes jų noras greitai išsi- 
pildė. Du žemaičių kunigaikščiu — Daumantas ir 
Tautvilas — susitarė nužud^^ti Mindaugą. Pri- 
kalbinusiu dar Trainaitį, šiuodu piktadariu 
1264 m. nužudė Mindaugą ir du jo sūnų, Repė- 
kį ir Ruklį. 

Ko tikėjosi Mindaugas, jvezdamas Lietuvoje kata* 
likų tikybą? Kaip elgėsi vokiečiai, Mindaugui apsikrik- 
štijus? Ko ėmė reikalauti Įsidrąsinę vokiečiai? Kas buvo 
Lietuvoje, kada pasklido gandas apie vokiečių reikala- 
vimus? Kurios lietuvių gentys sujudo? Kas prikalbėjo 
Mindaugui kariauti su vokiečiais? Kokias paskalas palei- 
do kryžiuočiai Europoje, kaip patyrė, jog Mindaugas ren- 
giasi karau? Kur ir kada lietuviai susirėmė su vokie- 
čiais? Kas tame mūšyje paėmė viršų? Ar pasibaigė karas 
po mūšiui pas Dubrę? Kur paskui didžiausia kova ėjo? 
Ko norėjo prūsai, kariaudami su vokiečiais? Kas buvo 
jų vadu? Kaip elgėsi vokiečiai su prūsais to karo metn? 
Ar nugąždino jie prūsus? Kas atėjo prūsams talkon? 
Kur ir kuomet ištiko antras mūšis su A^okiečiais? Delko 
prūsai negalėjo išsiliuosuoti ? Kas ir kuomet nužudė Min- 
daugą? 



— 47 — 

Vytenis, 

Karaliui Mindaugui žuvus, Lietuvoje per 20 
metų nebuvo geros tvarkos. Daug tuomet persi- 
mainė kunigaikščių, bet nei vienas neįstengė 
užpuolančių priešų sudrausti, kol didžiuoju ku- 
nigaikščiu netapo Vytenis (1284 m.). Sunkiais 
laikais pradėjo jisai viešpatauti. 

Naminiams lietuvių vaidams ilgai nepasi- 
baigiant, visi mūsų krašto priešininkai pakėlė 
galvą. Ne tik kardininkai su kryžiuočiais, bet 
dar rusai, totoriai ir lenkai apniko Lietu v^ę 
draskyti ir labai ją mivargino. Pilys ir kaimai 
buvo sudeginti, dirvos apleistos, nes vienos mo- 
terys kur-ne-kur arė ir sėjo, o visi vyrai karo 
žygiuose vargo, remdamiesi tai su kardinin- 
kais ir kryžiuočiais, tai su rusinais, lenkais ar- 
ba totoriais. Nebegyveno anuomet dauguma 
lietuvių nei kaimuose, nei pilyse, bet neįžen- 
giami miškai buvo jų namai, o neapsakoma 
narsybė ir kantrybė jų pilimis. Tuo laiku kry- 
žiuočiai su kardininkais beveik visus prūsus 
išnaikino, nes kuomet žuvo kovoje garbingi ių 
vadai, Enrikas Mantis, Glapis, Dievonis ir kiti, 
nebebuvo kam jįj drąsinti ir stiprinti, o žmonės, 
atvėjų-atvėjais apiplėšti ir varginti, nebedrį- 
so daugiau savo liuosybės ginti ir savo galvažu- 
džių rankosna pasidavė. Lygiu būdu ir visi Pa- 



_ 48 — 

dauguvio gyventojai vėl vokiečių vergais tapo. 
To negana, vokiečiai, geisdami dar ir žemaičius 
pavergti, be paliovos užpuldinėjo Lietuvą. Dėl- 
to Vytenis per visą. savo viešpatavimą karia\o 
tai su kardininkais, tai su kryžiuočiais, kol 1294 
m. nesutrinė vokiečių galybės pas Treidės upę. 

Gindamas Lietuvą nuo vokiečių, Vytenis 
neužmiršo ir kitų priešininkų graudinti. Devy- 
nis žygius jis padarė į lenkų žemę ir kiekvieną 
kartą kiaurai perėjo visą Lenkiją. Taip-pat pa- 
sekmingai kariavo ir su rusinais, nuo kurių atsi- 
ėmė atgal visus jau Mindaugo klausiusius ru- 
sinu žemės plotus. 

Mirdamas Vytenis paliko Lietuvą suvien}'- 
tą ir galingą. Sako, buk jį griausmas užmušęs 
1315 m. 

Ar ilgai Lietuvoje nebuvo tvarkos, Mindaugui mirus? 
Koks kunigaikštis tai netvarkai galą padarė? Kokia 
buvo Vytenio viešpatavimo pradžia? Delko "Vyteniui sun- 
ku buvo viešpatauti? Ka.s tuomet vargino Lietuvą? Ko- 
kiame padėjime buvo miestai ir sodžiai? Ką veikė žmo- 
nės? Ką kryžiuočiai padarė su prūsais? Kas dėjosi Pa- 
dauguvyje? Delko Vytenis kariavo su kryžiuočiais? Kur 
ir kuomet sutrinė vokiečių galybe? Kelius kartus ėjo 
j lenkų žemę ir kaip ten Vyteniui sekėsi? Kaip jam 
sekėsi kariauti su rusinais? 



— 49 — » 

LIETUVOS GALYBE. 

Gediminas ISIS — 1340 m. 

Lietuvos tvarkymas. Vytenis apmalšino 
mūsų karšto priešininkus ir suteikė Lietuvai 
galingos valstybės garbę, bet tėvynės reikakj, 
kaip reikiant, sutvarkyti nesuspėjo. Šitas dar- 
bas atlikti teko jo broliui, Gediminui, kurs po 
Vytenio galvos didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu 
tapo. 

Pradėdamas viešpatauti, Gedminas rado 
Lietuvą didžiai suvargusią. Žmonės, be palio- 
vos kariaudami, buvo nuskurdę, gyveno pusba- 
džiu: pilys ir miestai sudraskj^ti ir sudeginti. 
Tokiame padėjime gyventi ilgiau buvo nebega- 
lima, todėlei Gediminas ėmėsi labai rūpestin- 
gai visa ką išnaujo tvarkyti ir lopyti. 

Visuprimiausia Lietuvos pakraščiuose pra- 
dėjo statyti stiprias pilis, kad būtų gera atspir- 
tis priešininkams užpuolant, o paskui valstybės 
vidur^ge ėmėsi senuosius miestus statyti ir nau- 
jus kurti.. Tais laikais buvo pastatyta Junige- 
dos, Aukaimio, Bisenų, Lydos, Medininku, 
Krėvos ir daug kitų pilių, kurių griuvėsiai dar 
ir šiandien teberiogso, liudydami anij laikų Lie- 
tuvos galybę. Lygiu būdu Lietuvos miestai, ku- 
riuos Gediminas sutaisė arba inkurė ligi šių die- 
nų tebestovi. Žymiausi iš jų Trakai ir Vilnius. 



50 



Apie Vilnių užsiliko šitoks padavimas: 
Medžiodamas Panerių kalnuose, Gediminas kar- 
tą apsinakvojęs girioje. Nakčia jisai sapnavęs 
geležinį vilką, kurs taip smarkiai staugęs, lyg 
jo nasruose būtų šimtas vilkų buvę. Tą sapną 
krivys Lizdeika šiaip išaiškinęs Gediminui: 
geležinis vilkas reiškiąs didelį miestą, kurį šio- 
je vietoje kunigaikštis turį pastatyti, baisus jo 
staugimas — garbę, kuri apie tą miestą paskly- 
sianti visame pasaulyj e.Tečiau šis padavimas 
yra nevisai teisingas, nes dar prieš Gediminą 
Vilniaus miestas buvo inkurtas. Jau Vitenio 
laiku čia stovėjus Romuvos žinyčia ir vyriau- 
siasis kryvis gyvenęs. Gediminas tik padidino 
Vilnių, dvi pili jame pastatydamas ir savo 
sostą čionai perkeldamas. 

Geisdamas žmonių būvį pagerinti, Gedimi- 
nas labai rūpinosi, ydant mūsų krašte amatai 
ir prekyba prasiplatintų, o kadangi lietuviai nuo 
to jau buvo atpratę, tai kvietėsi iš kitų šalių 
gerus amatninkus ir pirklius, kad jie Lietuvoje 
versdamiesi, mūsiškius mokintų ir Lietuvos 
gerovę keltų. 

Besirūpindamas apie kasdieninius tėvynės 
reikalus, Gediminas neužmiršo ir dvasiškųjų 
tautos reikalų. Tuo tikslu jisai stengėsi Lietu- 
voje krikščionių tikybą įvesti ir apšvietimą pa- 
platinti, bet šitas darbas nelabai tevyko, nes 
kryžiuočiai visomis pajėgomis jį trukdė. 



— 51 — 

Ko Vytenis nesuspėjo padaryti? Kam ^^eko Lietuvos 
reikalų sutvarkymas atlikti? Kokią rado Lietuvą Ge- 
diminas, pradėdamas viešpatauti? Ką jis visupirmiaasia 
ėmėsi daryti? Kokias pilis ir miestus pastatė Gediminas? 
Koks yra padavimas apie Vilnių? Ar visai teisingas 
tasai padavimas? Ką darė Gediminas, norėdamas žmo- 
nių būvi pagerinti? Ar sekėsi Gediminui apšvietą ir 
krikščionybę platinti ? 

Santikiai su rusais ir lenkais. Užsiėmęs 
naminių Lietuvos reikalų tvarkymu, Gediminas 
vengė bereikalo kariauti su kaimynais. Prie- 
šingai, jis rūpinosi taikoje gyventi su visais, kas 
nesikėsino Lietuvos draskyti. Tokių gerų kai- 
mynų buvo nemaža Rusijos kunigaikščių tarpe, 
todėl Gedimino santikiai su didžiuma gudų 
buvo gana širdingi. Jo laikais gudų kunigaik- 
ščiai Lietuvoje, o mūsiškiai Gudijoje buvo lau- 
kiami svečiai. Tokioje pat taikoje tuomet lietu- 
viai gyveno ir su lenkais. Nestebėtina todėl, kad 
Gediminas su gudais ir lenkais susėjo artymon 
giminystėn, išleisdamas savo dukterį, Danutę, 
už mozūrų kunigaikščio Traidenavičiaus, o Al- 
doną už lenkų karalaičio Kazimiero Didžiojo. 
Maskvos kunigaikščio sūnus, Simonas, taip- 
pat vedė Gedimino dukterį, Augustę, o mūsų 
kunigaikščio simus, Algirdas, Vitebsko valdy- 
toju tapo, apsivesdamas su tenykščio kunigaik- 
ščio Jaroslavo dukra, Marija. 



— 52 — 

Neapsėjo tečiaii ir be karų tarp lietuvių su 
gudais, bet tuose karuose mūsiškiai visuomet 
imdavo viršų, o per tai Gediminas gana didelius 
gudų žemės plotus prie Lietuvos prikergė. Žy- 
miausias lietuvių karas su rusinais įvyko 1333 
metais. Lietuviai apėmė tuomet Ovročo, Žito- 
miriaus ir Kievo mieštus, o Gediminas, šitam 
karui pasibaigus, pradėjo vadintis Didžuoju 
Lietuvos ir Rusijos kunigaikščiu. 

Su kokiais kaimynais Gediminas vengė kariauti ir 
delko? Kur jo laikais buvo gerų kaimynų? Kokie buvo 
letuvių santikiai su gudais ir lenkais? Su kuriais rusais 
ir lenkais Gediminas susigiminiavo ir kokiuo būdu? Ar 
apsėjo be karų tarp lietuvių su rusinais? Kuomet įvyko 
žymiausias karas? Kas paėmė viršų ? Kaip Gediminas ėmė 
vadintis, tam karui pasibaigus? 

Santykiai su vokiečiais. Geruoju gyvenda- 
mas su gudais, rusinais ir lenkais, Gediminas 
norėjo ir su vokiečiais amžinąjį karę, užbaigti. 
Lietuva tuomet buvo jau tiek sustiprėjusi, jog 
nesunku būtų buvę vokiečius ginklu sudraus- 
ti, bet Gediminas norėjo be kraujo praliejimo 
apseiti, o antrą, vertus, m'anė, jog lietuviams 
stabameldžiams esant, vokiečiai visuomet gaus 
iš kitur talkininkų ir vėl puls mūsų kraštą 
terioti. Tą numanydamas, Gediminas Pasirįžc 
Lietuvą apkrikštyti, kad vokiečiai negalėtų 
apgavimu dievobaimingų žmonių prieš lietu- 



— 53 — 

vius sukurstyti. Tuo tikslu 1323 metais jisai 
išleido pasiuntinius Rjrmian su raštu prie po- 
piežiaus uždrausti vokiečiams Lietuvę, drasky- 
ti ir prižadėdamas katalikų tikybą priimti. 
Tuo pačiu laiku Gediminas kvietėsi iš Sakso- 
nijos ir Silezijos dievobaimingų kunigų, ydant 
Lietuvon atkeliavę, jie mūsų brolius mokintų 
ir krikštytų, o Vilniuje ir Naugardukyje pas- 
tatė katalikams tris bažnyčias. 

Popiežius' paliepė kryžiuočiams liautis 
mūsų kraštą užpuldinėjus ir prižadėjo atsiųs- 
ti keletą V5a'ų, kad lietuvius su kryžiuočiais 
ant vietos sutaikius, bet vokiečiai nepaklausė 
popiežiaus. Nežiūrėdami uždraudimo, jie tuo- 
jau apskelbė kryžiaus karą ir pradėjo žemai- 
čius terioti. Tuo tarpu atvyko popiežiaus pa- 
siuntiniai. Pirmiausia jie aplankė kryžiuočius, 
paskui nukeliavo Rygon pas kardininkus, o iš 
čia atsiuntė kelius vyrus pas Gediminą. Kuni- 
gaikštis labai mandagiai priėmė tuos svečius, 
o kai jie grįžo atgal Rygon, tai drauge su jais 
išleido nuo savęs pasiuntinius, ydant jie iš- 
vien su popiežiaus pasiuntiniais svarbiausius 
reikalus apsvarstytų. Pakelėje vokiečiai suė- 
mė Gedimino pasiuntinius ir užmušė. Tuomet 
kunigaikščiui pritrūko kantrybės. Jisai palio\ė 
rūpintis krikštu,^ o ryžosi ginklu voikečius ir 
jų talkininkus drausti. 



54 



Kaip norėjo Gediminas gyventi su vokiečiais? Delko 
jisai nemėgino iš pradžios su jais kariauti? Kaip noršjo 
Gediminas užbaigti kovą su vokiečiais? Kam jisai siuntė 
krikštyti? Ką isakė popiežius kryžiuočiams? Ar klausė 
jie popiežiaus? Pas ką pirmiausia atkeliavo popiežiaus pa- 
siuntiniai? Kaip Gediminas priėmė popiežiaus pasiunti- 
nius? Kur ir kam jis siuntė pasiuntinius? Ką padarė 
vokiečiai su Gedimino pasiuntiniais? Kas iš to išėjo? 

Kova su vokiečiais. Kiek kartų lietuviai 
kariavo su vokiečiais Gediimno laikais, sunku 
ir besuskaitj^ti, bet iš visų tų kartų labiausia 
minėtinu yi'a du. Vienas įvyko 1329 m. su kar- 
dininkais. Tuomet lietuviai, eidami išvien su 
Rj^gos arcivyskupu, taip smarkiai sumušė kar- 
dininkus, jog jie daugiau nebedrįso lietuvių 
kliudyti kol Gediminas buvo gyvas. 

Antrasis karas su kryžiuočiais 1336 m., 
nors nedavė lietuviams aiškios pargalės, bet 
amžinai bus minimas istorijoje dėlto, kad tuo- 
met mūsų bočiai parodė tokią narsybę, kokios 
ligi tol pasaulis nebuvo regėjęs. 

Tais metais didysis kryžiuočių magisteris, 
sukvietęs iš įvairių kraštų begalo didelę^ ka- 
riuomenę, netikėtai užpuolė mūsų kraštą. Žmo- 
nės neturėdami kur dingti, su turtu kraus- 
tėsi į pilis, apgynimo ieškodami, o kryžiuo- 
čiai, jokio lobio laukuose nerasdami, taip-pat 
sumanė pilysna veržtis. Vienoje pilyje buvo 
tik 4000 lietuvių kariuomenės, o vokiečiai 



— 55 — 

apsiautė ją iš visų pusių. Nors sunku buvo 
tikėtis nuo tokios daugybės priešininkų apsi- 
ginti, bet pilies vyi'as, Margis, ryžosi iš pasku- 
tinosios grumties ir, kol nors vienas kareivis 
bus gyvas, neįsileisti vokiečių į pilį. Nuo tam- 
sos ligi tamsai lietuviai rėmėsi su vokiečiais 
ant pilies mūrų, neleisdami jiems ant sienos 
užlipti, o nakties metu taisė mūrus tose vieto- 
se, kur vokiečiai tam tikromis mašinomis spra- 
gas praardydavo. Nors pilis buvo giliu ir pla- 
čiu grioviu apkasta, bet netrukus tasai griovis 
prisipildė pilnas lavonų. Vokiečiams dabar bu- 
vo lengviau prie pilies sienų prieiti, ir stiprūs 
mūrai daugelyje vietų pradėjo irti, o tuo tar- 
pu pilies apgynėjai jau beveik visi buvo sun- 
kiai sužeisti. Tečiau Margis nei tada nemanė 
pasiduoti. Kad ir sužeisti lietuviai gynėsi, kaip 
levai. Tuomet vokiečiai iš visų pusių padegė 
pilį, manydami, jog tokiu būdu priversią mūsiš 
kius pasiduoti. Dabar lietuviai pamatė, jog a- 
tėjo paskutinė valanda, bet ryžosi verčiau pa- 
tiems sau galą pasidaryti, ne kaip vokiečių 
vergais tapti. Tuoj Margis paliepė tvirtapilės 
viduryje sukurti didelį laužą ir visas gerybes 
ir turtus liepsnon sumesti, kad vokiečiams 
nepatektų, o paskui visi, kas gyvas buvo, nus- 
prendė toje pat liepsnoje susideginti. Seneliai, 
moterys ir kūdykiai pirmutiniai ėjo ant to km- 



— 56 — 

vino aukuro, o paskui kareiviai šoko į ugnį ir 
tenai vienas kitam galvas kirto. 

Kryžiuočiai, nebematydami ant mūrų nei 
vieno kareivio, puolėsi į degančią pilį, o kad 
išlaužė vartus, tai išvydo baisų reginį: pilies 
apgynėjai liepnose kapojasi kits-kitą; pasku- 
tiniam kareiviui nukerta galvą, moteriškė — 
lietuvių šventoji — ir pati liepsnoje pranyksta. 
Tą matydami, net kryžiuočiai nusiminė, ne- 
bedrįso toliau Lietuvon eiti ir sugrįžo atgal. 

Ketvertai metų praslinkus po šito atsiti- 
kimo, Gediminas smarkioje kovoje su kryžiuo- 
čiais mirtį sutiko. Tuomet kryžiuočiai pirmą 
dar kartą tevartojo šautuvus, ir garbingasis 
Lietuvos tvarkytojas pas Veliuonos pilį iš už- 
pakalio peršautas tapo 1340 m. Jo kūnas Vil- 
niuje iškilmingai palaidotas, o kalnelis, kame 
jis ilsisi, ir ligi šiai dienai Gedimino kalnu va- 
dnamas. 

Ar daug kartų kariavo lietuviai su vokiečiais Gedi- 
mino laikais? Kiek karų yra labiausiai minėtinų? Kuo- 
met buvo karas su kardininkais? Kas tuomet ėjo išvien 
su lietuviais? Kuomi tasai karas pasibaigė? Kuomi yra 
Įžymus karas su kryžiuočiais 1336 m.? Ko tuomet žmo- 
nės kraustėsi pilysna? Ką darė vokiečiai, nerasdami lau- 
kuose turtų? Ar daug buvo kariuomenės pilyje kurią 
vokiečiai apsiautė? Kas ten buvo pilies vyru? Ar pasida- 
vė Margis vokiečiams? Ką darė lietuviai, kuomet kry- 
žiuočiai padegė pilį? Ką pamatė vokiečiai, išlaužę pilies 



57 



vartus? Ar drįso jie tolif.u Lietuvon eiti? Kuomet, kur 
ir iš kokios priežasties mirė Gediminas? Kur jis palai- 
dotas ? 

Jaunutis 1341 — 1345'. 

Oediminas Paliko septynius sūnus, bet tuo 
laiku, kai jis mirė, vyresniųjų brolių nebu 
vo namie j e. Visi jie buvo tėvo išsiuntinėti 
įvairiuosna plačios valstybės kraštuosna tvar- 
kos prižiiirėti. Tiktai jauniausiasai Gedimino 
sūnus, vardu Jaunutis, prie tėvo gyveno ir dėl- 
to po jo mirties Vilniaus sostą ir vyriausiąją 
Lietuvos valdžią paėmė. Neilgai jam teko Lie- 
tuvoje viešpatauti, nes būdamias dar visai jau- 
nas ir nesubrendęs, nemokėjo tokios didelės 
valstybės suvaldyti. Vjii'esnieji broliai, maty- 
dami Jaunutį dar mažai ką teišmanant, elgėsi 
kiekvienas visai savarankiškai, nesiklausdami 
nei jo pritarimo, nei jokių įsakimų iš jo ne- 
laukdami. Tokį didžiojo Lietuvos kungaikščio 
valdžios nusilpnėjimą greitai pastebėjo kai- 
mynai. Kryžiuočiai, matydami, jog tarp Ge- 
dimino sūnų greitai pakils nesutikimai, ėmė 
ruoštis į didelį karą su lietuviais, nes jau nuo 
seno buvo pripratę iš mūsų naminių vaidų nau- 
dotis. Visai galimas yra daiktas, jog Lietuva 
būtų nukentėjusi, jeigu ir toliau didžiuoju 
kunigaikščiu būtų buvęs Jaunutis, bet du vy- 



— 58 — 

resniuoju jo broliu — Algirdas ir Kęstutis — 
susitarė Jaunuti prašalnti ir Lietuvos val- 
džią savo raiikosna paimti, kas ir atsitiko 
1345 metais. 

Kelius sūnus paliko Gediminas? Kur buvo vyres- 
nieji sūniis, Gediminui mirštant? Kuris sūnus Vilniaus 
sostą paveldėjo? Ar ilgai Jaunuti^ Lietuvoje viešpatavo? 
Delko broliai susitarė iš jo valdžią atimti? Kuomet tas 
atsitiko ? 



Algirdas ir Kęstutis. 

Valdžios ingijmas ir pasidalinimas. Pla- 
ti buvo Lietuvos valstybė, kuomet mirė Gedi- 
minas, dėlto jos valdytojui reikėjo nemažos iš- 
minties, kad visur gerą tvarką užlaikyti ir pri- 
derančiai jos galybę ir garbę saugoti. Todėl 
silpnas Jaunutis buvo visai nevykusiu Lietu- 
v.os viešpačiu. Tad aišku, jog tėvynės labo dė- 
lei reikėjo Jaunutį nuo Vilniaus sosto prašalin- 
ti ir į stiprias rankas didžiojo kimigaikščio val- 
džią paimti. Tą darbą atlikti susitarė vyriau- 
siuoju ir išmintingiausiuoju Gedimino sūnų -- 
Algirdas ir Kęstutis. 

Siunaniusiu Jaunutį nuo sosto pašalinti ir 
geresnę tvarką visoje valstybėje įvesti, juodu 
susikalbėjo viena diena atvykti Vilniun su ka- 



— 59 — 

riuom eilėm ir, jeigu Jaunutis geruoju nenusi- 
leistų, ginklu priversti jį sosto atsižadėti. Su- 
tarta buvo tai padaryti žiemos metu, tečiau 
Algirdas paskirtuoju laiku Vilniun nepribuvo, 
o iš Vitebsko, kur jis gyveno, atėjo su kariuo- 
mene tik ligi Krėvės ir čia apsistojo. Kęstutis- 
gi iš Trakų nakties laiku išsirengė. Didelis šal- 
tis ir pūga buvo tą naktį, per tai kariuomenė 
labai palengva tegalėjo eiti, vienok beauštant 
Kęstutis ]3risiartino prie Vilniaus vartų. Nors 
nerado cia Algirdo, kaip buvo sutarta, bet nuc 
savo žodžio neatstojo: tuojau apėmė visą miestą 
ir abi Vilniaus pili, o Jaunutį nelaisvėn suėmė. 
Tą atlikęs Kęstutis tuojau išleido pasiuntinį 
prie Algirdo, kviesdamas jį kuogreičiausia Vil- 
niun atvykti ir Gedimino sostą užimti. Trečią 
dieną Algirdas buvo jau Vilniuje, kur Kęstu- 
tis jį iškilmingai pas miesto vartus sutiko, Ge- 
dimino rūmuosna nuvedė, tėvo sostan pasodi- 
no ir didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu apšaukė 
tardamas: "Tu esi vja^iausias mūsų brolis, ta- 
vęs daugiau visi klausys, dėlto tau pridera vir- 
šenybė, o aš visuomet prie tavęs būsiu". 

Paskui abu broliu sutarė valdžią pusiau 
pasidalyti. Algirdas vadinosi Didžiuoju LietuA^os 
kunigaikščiu ir apsiėmė daugiau rūpintis ru- 
siškąja Lietuvos dalimi, o Kęstutis savo val- 
džion ir giobon paėmė augštaičius ir žemaičius. 



— 60 — 

Toksai pasidalinnimas visai tiko tų laikų Leitu- 
vos reikalams, nes ištikrųjų mūsų tėvynė tuo- 
met iš dviejų dalių buvo sudėta. Vakarinė dalis, 
kur gyveno lietuvių tauta, buvo visai kitoniška; 
negu rytinė, kur gyveno rusai. Norint, kad vi- 
siems valstybės gyventojams būtų gera, kad 
visi žiūrėtų į Lietuvą, kaip į antrą savo tėvynę, 
reikėjo lygiai kaip lietuviais taip ir rusais rū- 
pintis, o vienam žmogui tas būtų persunku. 

Pasidalinusiu valdžią, Algirdas ir Kęstutis 
tikrai broliškoje meilė ji ir sutikime gyveno, 
kiekviename svarbiame reikale vienas kitam 
padėdavo, nors juodviejų būdas buvo nevieno- 
das. 

Algirdas buvo šalto būdo, neatvirus, nemė- 
go jokių linksmybių. Nei vyno, nei alaus, nei 
midaus jisai negerdavo. Dagi per puotas, kuo- 
met visi liksmindavosi, Algirdas nuošaliai sėdė- 
davęs ir, galvą pasirėmęs, mąstydavęs apie Lie- 
tuvos reikalus ir savo valstybės padidinimą, bet 
prie karo buvo nerangus. Jis stengėsi derybo- 
mis nuo kaimynų žemės plotus paimti, o jeigu 
kuomet sumanydavo kariauti, tai labai atsar- 
giai karan rengdavosi, niekam savo sumanymo 
nesakydavo, ir niekas nežinodavo, kur jis ren- 
giasi. 

Kęstutis-gi buvo visai kitokio būdo. Visuo- 
met linksmas ir atviros širdies, jis memėgo 



— 61 — 

veikti iš pasalų. Jeigu pasirengdavo kariauti sii 
kaimynais, tai visuomet jiems pranešdavo, Ivuo- 
met ateisiąs su savo kareiviais, ir išpildydavo 
žodį. Mūšyje atsižymėdavo nepaprasta narsy- 
be, sunkiausioje valandoje drąsos nenustodavo 
ir puikiai mokėjo vyrus karan priruošti. Už ge- 
rą širdį ir teisingumą Kęstutį dagi priešinin- 
kai didžiai gerbė, o visa lietuvių tauta, kai 
tėvą, mylėjo. Iš sunkių karo žygių sugrįžęs, 
Kęstutis mėgdavo ilsėtis Trakuose ant ežero 
kranto po augštu ir šakotu ąžuolu. Tenai 
žmonės dažnai jį matydavo su kunigaikštiene 
Birute linksmai šnekučiuojant. Pasilsėjęs, su 
artymaisiais žmonėmis linksmindavosi, savo 
rūmuose svečius sukviesdamas, arba miškuose 
su jais medžiodavo. 

Sako, buk jaunatvėje, bemedžiodamas arti 
Palangos, Kęstutis sutikęs Birutę, kuri tuomet 
buvusi vaidelutė Praurymės žinyčioje. Birutės 
grožybė ir išmintis taip patikę Kęstučiui, kad 
jis, nežiūrėdamas, jog tikyba smarkiai baudė 
vaidelutėms tekėti, paėmė ją sau per žmoną. 

Kokia buvo Lietuvos valstsybė Gediminui mirus ? Ko- 
kio tuomet reikėjo Lietuvai kunigaikščio? Ar vykęs kuni- 
gaikštis buvo Jaunutis? Delko Jaunutj reikėjo nuo sosto 
prašalinti? Kas apsiėmė tai atlikti? Kaip Algirdas su 
Kęstučiu susikalbėjo Jaunuti pašalinti? Ar atvyko pas- 
kirtuoju laiku Vilniun Algirdas? Kur jis apsistojo? Ko- 
kiuo laiku Kęstutis iš Trakų išsirengė ir ką padarė 



— 62 -^ 

Vilniun atėjęs? Ką Kęstutis Gedimino sostan pasodino? 
Kaip Algirdas su Kęstučiu pasidalino valdžia? Ar toks 
pasidalinimas tiko Lietuvos reikalams? Kaip sugyveno 
Algirdas su Kęstučiu valdžią pasidalinusiu? Koks buvo 
Algirdo būdas? Koks buvo Kęstučio būdas? Ar mokėjo 
Kęstutis kariauti? Už ką jį visi mylėjo? Ką veikda/o 
Kęstutis iš karo sugrjžęs? Kur kartą sutiko Birutę? Kuo- 
mi buvo Birutė ištekant už Kęstučio? 

Kova SU vokiečiais. Yos -tik spėjo Algirdas 
su Kęstučiu paimti valdžią iš Jaunučio rankij, 

kai reikėjo eiti karan su vokiečiais. Mat kry- 
žiuočiai jausdami Jaunučio silpnybę, 1345 n., 
pasirengė su lietuviais kariauti. Gerai pažinda- 
mi mūsiškių narsybę, jie numanė, jog karas bū- 
siąs nelengvas, todėl pasitelkė čekų karalių Jo- 
ną ir vengrų karalių su didžiomis kariuomenė- 
mis. Taip pasirengę, kryžiuočiai leidosi Lietu- 
vos terioti ir tuojau apsiautė vieną pilį, arti 
sienos stovėjusią. Algirdas su Kęstučiu, nespė- 
jusiu sutaisyti stiprios kariuomenės, neišdrįso 
išsyk stoti mūšin, bet ryžosi gudrumu vokiečius 
apgalėti. Juodu pranešė kryžiuočiams, jog ne- 
maną jiems kelio užstoti, o su savo kariuomene 
eisią Prūsuosna, vokiečių sodybų plėšti, ir ištik- 
rųjų buvo besivedą kareivius ton pusėn. Kry- 
žiuočiai pabūgo, ir apleidę apsiaustąją pilį 
grįžo savo namų ginti, o tuo tarpu lietuviai 
greitai metėsi į padauguvį ir tenai kardininkų 
sodžius ir miestus smarkiai nuteriojo. Yokie- 



— 63 — 

čiai suprato apgavimą, norėjo vėl Lietuvon su- 
grįžti ir atkeršyti, bet tuo tarpu stojo pavasa- 
ris, pabliuro keliai, ištvino upės ir jokiu būdu 
nebegalima buvo mūsų krašto gilumon įlįsti. 
Taip ir nuėjo niekais visas vokiečių žygis. 

Kad Algirdas su Kęstučiu tikrą tvarką 
Lietuvoje įvedė, vokiečiai nebedrįso daugiau 
nei svajoti apie mūsų krašto užkariavimą. Jie 

pasitenkindavo, jeigu, netyčiomis užpuolę, 
galėdavo ką nors iš lietuvių išplėšti, dėlto ir 
didelių karų nekeldavo, bet nedideliais būriais 
dažnai Lietuvą užpuldinėdavo. Situos užpuldi- 
nėjimus patys vokiečiai vadindavo jau nebe ka- 
rais, bet kelionėmis — reizais. Tokių reizų, 
Kęstučiui žem'aičius ir augstaičius valdant, bu- 
vo viršaus šimto, bet didelės pragaišties jie mū- 
sų kraštui nepadarė, nes Kęstutis visuomet tu- 
rėjo į vokiečius akį atkreipęs ir kiekvieną už- 
puolimą ginklu atremdavo. Visose pasienio pi- 
lyse kunigaikštis laikė didelę ingulą, o per tai 
vokiečiams retai tenusisekdavo Lietuvos gilu- 
mon prasimušti. 

Suprantamas yra daiktas, jog vokiečiai, kaip 
įmanydami, stengėsi Lietuvos pilis išgriau- 
ti. Kai-kada jiems tatai ir pavykdavo, bet labai 
retai. Minėtinas yra Kauno pilies išgriovimas 
1362 m. Šita pilis stovėjo Kauno klonyje, kur 
Neris su Nemunu susilieja. Pati pilis buvo stip- 



64 



riai išmūryta, o Nemuno ii* Neįies vandenys ir 
aplinkiniai kalnai dar labiau sunkino prieši- 
ninkams Kaunan įsigriauti. 

Sumanę apimti Kauno pilį, kryžiuočiai 
netikėtai prisiartino prie jos su daugybe ka- 
reivių ir apsistojo kalnuose. Tuo tapru Kaun(^ 
tebuvo vos keturi tūkstančiai ingulos, bet jos 
vadas. Kęstučio sūnus, Vaidotas, ryžos gintiesi, 
tikėdamas sulaukti didesnės lietuvių kariuome- 
nės pagalbon ateinant. Turėdamas taip mažai 
kareivių, Vaidotas negalėjo stoti mvišin su vo- 
kiečiais nei kalnuose,nei klonyje, todėl užsira- 
kino pilyje, pasitikėdamas jos mūrų stiprybe 
ir apgynėjų narsumu. Per ištisu du mėnesiu 
lietuviai milžiniškai gynė pilį, diena' iš dienos 
laukdami pagalbos ateinant, o tuo tarpu ka- 
reivių skaičius vis mažyn ir mažyn ėjo. Paga- 
lios teliko gjYų tik keli vyrai. Tuomet Vaido- 
tas liepė padegti pilį, o pats su ta sauja karei- 
vių mėgino per vokiečių eiles kardu sau kelį 
prasikirsti ir į kalnus pasitraukti. Neapsakoma 
piūtis pakilo, kuomet tie keli drąsuoliai, yt 
levai, pro degančios pilies vartus šoko ant V'j- 

kiečių, bet suremti iš visų pusių mūsiškiai ne- 
gavo savo tikslo pasiekti. Vieni tapo užmušti, o 
kiti sunkiai sužeisti turėjo iš rankų ginklą pa- 
leisti. Pats Vaidotas pusgyvis vokiečių nelais- 
vėn pateko. O tuo tarpu atėjo ir Algirdas su 



— 65 — 

Kęstučiu saviesiems į pagalbą, bet buvo pervė- 
lu. Nuliūdusi lietuviu kariuomemė jau rado de- 
gantį Kauną priešininkų rankose. 

Ar greitai Algirdas su Kęstučiu gavo kariauti s a 
vokiečiais ?Kuriais metais ir delko vokiečiai pradėjo 
karą? Kas taikinėjo kryžiuočiams? Delko Lietuvos kuni- 
gaikščiai nestojo j mūši su vokiečiais? Kaip juodu suma- 
nė vokiečius apgalėti ? Ką pranešė kryžiuočiams ? Kaip 
pasielgė vokiečiai, manydami, jog mūsiškiai eina jų kra- 
što naikinti ir ką ten padarė? Ar galėjo vokiečiai atker- 
šyti už padauguvio apiplėšimą? Kaip elgėsi, kuomet Lie- 
tuvoje tikra tvarka Įvyko? Kaip jie vadino savo užpuldi- 
nėjimus? Ar daug tij reizų buvo Kęstučio laikais? Ar 
didelę padarė Lietuvai pragaištį vokiečių reizai? Kas 
vokiečių užpuldinėjimus atremdavo? Ar kliudė vokie- 
čiams lietuvių pilys ?Kokios pilies išgriovimas 
yra minėtinas? Kuomet atsitiko? Kur stoA^ėjo Kauno 
pilis? Ar lengva buvo ji priešininkams paimti? Ar daug 
kareivių buvo Kaune, kai kryžiuočiai užpuolė? Kaip 
vadinosi lietuvių vadas? Ar ilgai lietuviai gynėsi? Ką 
padarė Vaidotas, kai teliko vos keli kareiviai? Ar pasi- 
sekė lietuviams prasiekinti kelią pro vokiečius? Av 
laiku atėjo Kęstutis su Algirdu saviems į pagalbą? 

Kova su lenkais del Valini jos ir G-alicijos. 

Algirdo ir Kęstučio brolis Liubartas buvo vedęs 
Galicijos kunigaikščio Levo dukterį. Uošviui 
mirus, neliko artimesnių inpėdinių, todėl Gali- 
cijos ir Yalinijos žemė, kurią jis valdė, turėjo 

Liubartui tekti. Bet ir lenkų karalius, Kazimie- 
ras Didysis, užsigeidė tenai viešpatauti. Iš to 
ir prasidėjo karas su lenkais. 



— 66 — 

Iš pradžios Liubartas pats vienas bandė 
su lenkais kariauti, bet jam blogai klojosi. Len- 
kų karalius išveržė iš jo visę, Galiciją ir patį 
Liubartą nelaisvėn paėmė. Tiktai ačiū Kęstučio 
užtarimui, Kazimieras Didysis Liubartą iš ka- 
lėjimo išleido. 

Paskui Liubartas pasitelkė prieš lenkus 
daugiau savo brolių ir vėl pradėjo karą. Šiuo žy- 
giu mūsiškiams geriau klojosi. Neilgai trukus 
lenkų kariuomenė keliuose mūšiuose tapo per- 
galėta, o Kazimieras ėmė prašyti sandoros. Ka- 
ras tuo tarpu pasibaigė, bet neilgam. 

Porai metų praslinkus, lenkų karalius vėl 
užpuolė Liubarto kraštą ir vėl visą kiaurai už- 
kariavo. Ištisus metus Galicija buvo lenkų ran- 
kose, bet 1350 m. Kęstutis atėjo Liubartui tal- 
kon, išvarė lenkus iš to krašto ir pačion Lenki- 
jon įsigrūdęs Sandomyriaus ir Radomo apielin- 
kes smarkiai nuteriojo. Lenkų karalius, mat;/- 
damas, jog savomis pajėgomis negalės apsi- 
ginti, pasikvietė talkon vengrų karalių Liudvi- 
ką. Tada karo laimė vėl persviro lenkų pusėn. 
Liubartas turėjo iš Galicijos pasišalinti, o Kęs- 
tutis nelaisvėn pakliuvo. Neilgai tečiau jisai 
pas lenkus kalėjo. Nežinia kokiu būdu jam pa- 
sisekė iš kalėjimo pabėgti ir Lietuvon sugrįžti. 
Surinkęs naują kariuomenę, Kęstutis vėl trau- 
kė Liubartui į talką, o drauge su juomi ir Al- 



— 67 — 

girdas savo kareivius vedė, suvienytomis pa- 
jėgomis lietuviai apgalėjo lenkus ir vengrus, o 
Galicijos kraštas 1355 m. sugrįžo į Liubarto 
rankas. 

Dešimtį metij Liubartas ramiai gyveno, 
bet 1366 m. lenkai išnaujo pradėjo karą. Dabar 
tas karas užsitęsė 11 metų. Didžiai privargusi 
abi pusi susitaikė. Sulig tos santaikos lietu- 
viams teko Valinija, o lenkams Galicija. 

Iš ko kilo karas su lenkais? Ar sekėsi Liubartui 
vienam kariauti? Kas laimėjo, kuomet pasikvietė daugiau 
brolių? Ar ilgai Galicija buvo lenkų rankose? Kuomet 
Kęstutis atėjo Liubartui i talką? Kaip tuomet lietu- 
viams sekėsi? Ką lenkų karalius pasikvietė talkon? Kaip 
ėjosi lietuviams kariauti prieš lenkus ir vengrus? Kur 
dingo Liubartas? Ar ilgai Kęstutis buvo nelaisvėje? 
Kas dar ėjo prieš lenkus, kuomet Kęstutis vėl traukė 
Į karą? Kas tuomet laimėjo? Ar ilgai dabar Liubartas 
ramiai gyveno? Kuriais metais lenkai vėl pradėjo karą? 
Ar ilgai tas karas tęsėsi? Kuomi tas karas pasibaigė? 

Kova su totoriais. Gretimai su Valinija ir 
Galicija buvo gražus ir turtingas Padalijos 
kraštas. Tenai nuo senų senovės gyveno pie- 
tinių rusinu, bet tryliktame amžiuje visas tas 
kraštas pakliuvo į totorių rankas. Kad lietuviai 
Algirdui viešpataujant kariavo su lenkais, Pa- 
dalijos totoriai vieną kart eidavo talkon lietu- 
viams, kitą kart lenkams. Supikęs už tai, Al- 
girdas 1362 m. išsirengė Padalijon ir tenai ties 



— 68 — 

upe Siiiiiiclia, arba ^Mėlynaisiais vaiideniniis, 
sumušė totoriii kariuomenę ii' visą tą kraštą 
prie Lietuvos prikergė. 

Tais pačiais metais, grįždamas iš Padali- 
jos, Algirdas užsuko Kievan ir galutinai šitą 
Rusijos miestą su visa jo kunigaikštija savo 
valdžion paėmė. Nesunku buvo Algirdui tatai 
padaryti, nes Kievo kunigaikščiai jau nuo Ge- 
dimino laiku turėjo lietu'^du klausyti. 

Kur biiTo Padalijos kraštas? Kas tenai nuo senovės 
gyveno? Kada tas kraštas pateko totoriams? Kaip elgėsi 
totoriai, kaip lietuviai su lenkais kariavo? Ką padarė 
Algirdas, užpikęs už totorių veidmainybę ? Kuriais me- 
tais buvo karas su totoriais? Kur juos pergalėjo? Kur 
užsuko Algirdas, giĮždamas iš Padalijos.? Ar sunku bavo 
jam Kievą savo valdžion paimti? 

Kova su. Maskva. Per visą savo viešpata- 
vimą Algirdas turėjo akis atkreiptas rytų pu- 
sėn ii' nuolatos kišos į gudu ir rusij reikalus, 
norėdamas kuodaugiausia jų žemės savo ran- 
kpsna paimti. Išsidalinusi į daugybę kunigaikš- 
tijų, Rusija negalėjo labai priešintis Algirdui 
ir dėlto Smolensko, Xaugardo ii' Pskovo kuni- 
gaikštijos jau linko prie Lietuvos, o vadinama- 
sai Sieversko kraštas su Mogilevos, Bransko 
Čei'nigavo, Trubčevsko ir Naugarodo-Sieversko 
miestais 1355 metais visiškai pakliuvo į lietu- 
vių rankas. 



— 60 ~ 

Toksai Algirdo valdžios didėjimas rusų že- 
mėje nepatiko Maskvos kmiigaikščiams, kurie 
nuo seniai stengėsi visą Rusiją suimti savo ran- 
kosna. Iš to prasidėjo nesutikimai su Maskva 

Kad susilpninus Maskvos galybę, Algirdas 
kelius kartus siuntė kariuomenę talkon Tverio 
kunigaikščiui Mykolui, kuomet šis, nenorėda- 
mas Maskvos viršenybę pripažinti, kovojo su 
jos kunigaikščiu Dimitru, Dbniečiu vadinamu. 

praniausiąs Algirdo susirėmimas su Mas- 
kva atsitiko 1368 metais. Užtardamas savo žmo- 
nos brolį, Tverio kunigaikštį Mykolą, Algirdas 

tais metais pavasaryje išsirengė karau drauge 
su Kęstučiu. Veltui ^laskvos kunigaiščio ka- 
riuomenė stengėsi užkirsti lietuviams kelią pas 
Torsunės upę ties Možaisku. Algirdas paėmė 
viršų ir prisiartino prie pačios Maskvos. Nusi- 
gandęs kunigaikštis Dimitras užsidarė Maskvos 
tvirtovėje, Kremlių vadinamoje, o lietuvių ka- 
riuomenė visą miestą ir pačią tvirtovę apsiautė. 
Taip suspaustas Dimitras turėjo santaikos pra- 
šyti ir pasižadėti Tverio kunigaikščio Mykolo 
daugiau nebekliudyti. 

Praslinkus keleriems metams, santaika iš- 
iro, o Algirdas dar du kartu (1370 ir 1372 m.) 
buvo Maskvą apsiautęs. Tie Algirdo žygiai 
Maskvon dar ir šiandien kai-kur Rusijos žmo- 
nių minimi. 



— 70 — 

Kur Algirdas nuolatos į svetinius reikalus kišosi? 
Ar galėjo Rusija jam priešintis? Kurie Rusijos kraštai 
linko prie lietuvių? Koks kraštas visai pateko į Algir- 
do rankas? Kam nepatiko Algirdo valbžios didėjimas 
Rusijoje? Iš ko kilo nesutikimai su Maskva? Ką darė 
Algirdas, norėdamas Maskvos galybę sumažinti? Kuomet 
atsitiko Įžymiausias Algirdo žygis j Maskvą? Kur Mas- 
kvos kunigaikščio kariuomenė stengėsi užkirsti lietu- 
viams keli? Ar pasisekė tatai padaryti? Kur užsidarė 
kunigaikštis Dimitras, kai lietuviai atėjo ligi Maskvos? 
Ką prižadėjo Dimitras, suspaustas iš visų pusių? Ar at- 
sikartojo dar Algirdo karas su Maskva? Kam geriau 
klojosi? 



KĘSTUTIS=DIDŽIUOJU LIETUVOS 
KUNIGAIKŠČIU. 

Mirdamas (1377 m.) Algirdas prašė Kęs- 
tučio, ydant Vilniaus sostau pasodintų jauniau- 
siąjį jo sūnų Jogailą, o reikale šelptų jį savo 
patarimais ir ginklu. Nors sulig teisybės didžio- 
jo kunigaikščio' valdžia priderėjo Kęstučiui, bet 
mylimojo brolio prašymą, šventai pild3^damas, 
Kęstutis užleido tą garbę Jogailai ir labai rūpi- 
nosi, kad niekas iš jo valdžios nepaveržtų. Bet 
Jogaila pasirodė labai nedėkingu. Jisai pradėjo 
Kęstučiui duobę kasti, norėdamas dėdę nuže- 
minti. 



— 71 — 

Tuo tikslu Jpgaila susinešė su amžinaisiais 
Lietuvos priešais — kryžiuočiais, kviesdamas 
juos ant Kęstučio užpulti ir prižadėdamas ne- 
duoti Kęstučiui pagalbos, kad ir sunkiausiame 
pavojuje. 

Netrukus kryžiuočiai užpuolė žemaičių 
kraštą. Kęstutis, kaip per visą savo amžių, taip 
ir dabar, smarkiai grūmėsi su vokiečiais, o Jo- 
gaila sėdėjo sau Vilniuje ir nei nesijudino tė- 
vjaiės nevidonų drausti. Senis Kęstutis tuojaus 
suprato Jogailos veidmainj^bę, bet kol-kas nie- 
ko nedarė, laukdamas bene brolvaikis susipra- 
siąs ir pasitaisysiąs. O tuo tarpu Jogaila vis 
naujas kilpas dėdei taisė. Pagalios išėjo aik- 
štėn, jog Jogaila susitarė su vokiečiais iš Kęs- 
tučio ir visų jo sūnų valdžią atimti. 

Dabar Kęstučiui pritrūko kantrybės. Išrin- 
kęs patogią valandą, jisai užpuolė Vilnių, Jogai- 
lą nelaisvėn paėmė, o pats didžiuoju Lietuvos 
kunigaikščiu apsiskelbė. Kaipo tėvynes žudy- 
tojas, Jogaila buvo sunkios bausmės užsitarna- 
vęs, bet gera Kęstučio širdis greitai atsileido. 
Patikėjęs Jogailos prisaikos amžinai dėdės klau- 
syti, Kęstutis ne tik išleido jį iš kalėjimo, bet 
dar pavedė jam Vitebsko šalį valdyti. Nedėkin- 
gas Jogaila tečiau nei dabar nesiliovė dėdei 
keršijęs. Jis vėl susinešė su vokiečiais ir Kęs- 
tučiui namie j e nesant, 1382 m. iš pasalų užvedė 
priešus ant Vilniaus, o paskui ir ant Trakų. 



— 72 — 

Išgirdęs apie tai Kęstutis parsiskubino į 
žemaičius ir surinkęs stiprią karuomenę, trau- 
kė tėvynės gelbėti. Arti Trakij jisai sutiko Jo- 
gailą su sėbrais ir jau buvo bemanąs pradėti 
nafišį, kaip Jogailą, pabiigęs antru kart nelaisvėn 
patekti, ėmė prašyti sandoros, prisižadėdamas 
daugiau maišto nebekelti. Kęstutis, nenorėda- 
mas veltui žmonių kraujo lieti, sutiko geruoju 
taikytis. Tuomet Jogaila užsikvietė Kęstutį ir 
jo sūnų Vytaiitą, kad ateitų į jo stovyklą galuti 
nai susitarti. Šiuodu abu nuėjo, o Jogaila tuo- 
jau liepė juodu suimti ir kaipo belaisvius Vil- 
niun nugabenti. Kęstučio-gi kariuomenei buvo 

pranešta, buk kunigaikštis geru noru nuvažiavo 
Vilniun sutarties uždaigti. Vilniuje Vytautą 
tuojaus kalėjiman uždarė, o Kęstutį geležiniais 
pančiais surakino ir Krėvėje š'altan ir drėgnan 
urvan įmetė, o penktą naktį. Jogailai palie- 
pus, jį budeliai pasmaugė. 

Taip pabaigė savo dienas garbingiausias 
tėvynės apgynėjas, kur savo krutinę taip ilgai 
tautos liuosybę ir garbę dangstė, o Vilniaus sos- 
tan tais pačiais 1382 metais atsisėdo jo galva- 
žudis Jogaila. 

Ko prašė Kęstučio Algirdas prieš mirsiant? Kam 
priederėjo Vilniaus sostas, Algirdui mirus? Kam Kęs- 
tutis tą sostą pavedė? Kokių pasirodė Jogaila? Kam 
jisai susinešė su kryžiuočiais ir ką jiems pažadėjo? Ką 



— 73 — 

veikė Kęstutis, kuomet vokiečiai užpuolė žemaičius? 
Ką tuo laiku veikė Jogaila ? Ar suprato Kęstutis Jogailos 
veidmainybę ? Delko jam nieko nedarė? Ar pasitaisė 
Jogaila? Koks Jogailos sumanymas aikštėn išėjo ?Ka 
tuomet padarė Kęstutis? Ar nubaudė Kęstutis Jogailą 
už tėvynės žudymą? Koki kraštą jam valdyti pavedė? 
Ar liovėsi Jogaila blogai daręs? Kuriais metais jis kry- 
žiuočius ant Vilniaus ir Trakų užvedė? Ką tuomet Kęstu- 
tis darė? Kur Kęstutis sutiko Jogailą su vokiečiais? Ko 
pabūgo Jogaila? Ko jis ėmė iš Kęstučio prašyti Ar su- 
tiko Kęstutis geruoju taikytis? Ko pasikvietė Jogaila 
Kęstutj ii Vytautą pas save? Ką padarė, kuomet juodu 
nuėjo? Kur nugabeno Kęstutį iš Vilniaus? Kas atsitiko 
su juomi Krėvės kalėjime? Kas po Kęstučio didžiuoju 
Lietuvos kunigaikščiu tapo? 



JOGAILA-DIDŽIUOJU LIETUVOS 
KUNIGAIKŠČIU. 

Į Vilniaus sostą Jogaila antru kart įlipo 
per Kęstučio lavoną ir tuojaus pradėjo arty- 
muosius dėdės giminaičius žudyti. Ypač begai- 
lestingai jisai elgėsi su Kęstučio žmonos Biru- 
tės giminėmis ir pačią kunigaikštienę buvo pa- 
smerkęs Nemune paskandyti, bet, pabūgęs žmo- 
nių keršto, nedrįso tatai padaryti. Jau Jogaila 
buvo besirengęs ir Kęstučio sūnų Vytautą nu- 
galabyti, bet šiam pasisekė iš palėjimo pabėg- 
ti ir tokiu būdu gyvam išlikti. 



— 74 — 

Žudydamas Kęstučio gimines ir jam atsi- 
davusius žmones, Jogaila manė savo valdžią su- 
stiprinti, nes už žiaurume buvo visų labai nemj^- 
limas, o Kęstučio giminės šalininkai laukė tik 
patogios valandos, kad jį nuo sosto nuvertus. 
Tečiau tais žudymais Jogaila tik dar labiau 
suerzino žmones prieš save. Tai matydamas, jis 
pradėjo ieškotis paspirties svetur. Kaip tik tuo 
laiku lenkų ponai, neturėdami karaliaus, ieško- 
jo žento savo karalaitei Jadvygai ir pasiūlė Jo- 
gailai lenkų karaliaus vainiką, jei^u jisai apsi- 
krikštysiąs ir Jadvygą vesiąs už pačią. Jogai- 
la su džiaugsmu priėmė lenkų pasiūlimą ir 1386 
m-, nukeliavo lenkų sostinėn Krakuvon. Keletą 

dienų tenai paviešėjęs, Jogaila katalikų tikybą 
priėmė, o paskui, Jadvygą vedęs, ir lenkų ka- 
raliumi apšauktas buvo. 

Metams praslinkus, Jogaila su savo žmona, 
daugybe lenkų ponų ir kunigų perkeliavo Vii 
niun lietuvių krikštyti. Bet nei pačiam Jogailai, 
nei lenkų kunigams nerūpėjo tikras Kristaus 
mokslo platinimas. Jie viską darė akių plotu, o 
lenkų kunigai, nem,okėdami mūsų kalbos, prieš 
krikštijant lenkiškai sakė žmonėms pamokslus 
Lietuviai jų tų pamokslų nesuprato, nes lenkų 
kalbos nemokėjo, taigi nei tos naujos tikybos 
permanyti negalėjo. Dėlto tai žmonės labai ne- 
noriai krikštijosi. Sako, buk Jogaila žmonėms 



— 75 — 

visokius papirkus davinėjęs, kad tik prie krik- 
št.o primasinus, o žmonės, kad ir apsikrikštiję, 
likosi stabameldžiais, kaip ir buvę. Nors Jogaila 
leido lenkų kunigams griauti lietuvių žinyčias 
ir dievų stabus naikinti, nors ir uždraudė visai 
aukas deginti ir kitas stabmeldžių tikybines 
apeigas atlikti, žmonės dar ilgai slaptomis savo 
senovės dievus garbino, o tik iš vardo katali- 
kais tesivadino. 

Toksai krikščionj^stės įvedimas, kaip tai 
Jogailos buvo padaryta, beveik jokios naudos 
mūsų kraštui nesuteikė ir suteikti negalėjo 
Todėl galima sakyti, kad Jogaila tik apkrikšti- 
jo lietuvių tautą, bet krikščionystės mūsų kraš- 
te neįvedė. Tokiam svarbiam darbui atlikti 
jisai pats permažai išminties ir doros turėjo. 

Ką darė Jogaila Kęstučio giminėms'? Delko nenu- 
žudė Birutės ir Vytauto? Ko norėjo Jogaila, žudydamas 
Kęstučio giminę? Ar pasisekė jam savo valdžią tokiu 
būdu sustiprinti? Kur Jogaila rado paspirtį? Ko lenkai 
ponai ieškojo? Ką siūlė Jogailai, jeigu apsikrikštys ir 
su Jadvyga apsives? Ar sutiko Jogaila tatai padaryti? 
Kuomet jis apsikrikštijo ir lenkų karliumi tapo? Kaip 
Jogaila lietuvius krikštijo? Ar iš to krikštijimo bavo 
kokia nauda? Delko žmonės apsikrikštiję stabamel- 
džiais liko? Ar įvedė Jogaila Lietuvoje katalikybę? 



— 76 — 

Vytautas Didysis. 

Jaunosios Vytanto dienos. Kad apie 1350 
metus kunigaikštis Kęstutis grūmėsi su lenkais 
Sandomyriaus laukuose. Trakų rtimuose girno 
jo sūmis Vytautas. Būsimasis Lietuvos didžia- 
vyris augo beveik vienos m.otjmos globoje, nes 
Kęstutis, galima sakj^ti, visą amžių karo žygiuo- 
se praleido ir labai retai namie j e tebūdavo. Ku- 
nigaikštienė Birutė, pati viena pasilikusi, pra- 
leisdavo laiką, ne puotose ir linksmybėse, bet rū- 
pesniuose apie tėvynę, ir Vytautui iš pat ma- 
žens neužgęstančią tėvynės meilę inkvėpė. 

Dar nei užaugti negavęs, Vytautas jau da- 
lyvauja smikiuose karuose su vokiečiais ir ki- 
tais Lietuvos priešininkais, pratinosi ne tik 
priderančiai ginklą vartoti, bet ir kitas karo 
sunkenybes pakelti. Vos apie 15 metų teturintį 

sūnų Kęstutis 1363 m. jau ėmė su savimi, trauk- 
damas ant kryžiuočių ir nuo to laiko jau beveik 
nei vienas žygis prieš vokiečius be jo neapsiėjo. 
Čia kruvinuose mūšiuose stiprėjo jo dvasia ir 
būdas, augo pajėgos ateities darbui, miklinosi 

protas. Čia matė gjy^ pavyzdį, kaip pridera lie- 
tuvių savo tautos liuosybę ir garbę ginti. 

Taip auginamas, V^^tautas labai greitai su- 
brendo ir j aunos'e dienose jau daug padėdavo^ 
tėvui šalį valdyti. Kęstutis ramiai žiūrėjo į a- 



— Ii — 



teiti, nes žinojo, jog nžsiangįs tinkamą inpėdinį, 
kurs mokės tėvo palikime^ saugoti ir jo garbin- 
gais takais vesti tautą į geresnę, laimingesnę 
ateitį. Dvidešimtis dvejų metų sulaukusiam Vy- 
tautui tėvas pavedė Gardino kraštą, o ateityje 

rengėsi visą savo valdžią palikti, bet likimas 
prirengė jam kitokią dali. 

Gegužės mėnes3ge 1377 metais pasimirė di- 
dysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas, kurio ne- 
labas sūnus Jogaila paskui, išpasalų prisiarti- 
nęs, Vytauto tėvą, Kęstuti, ir artimuosius gimi- 
naičius nužudė ir jam pačiam peilį galando. Bot 
neveltui Kęstutis iš mažens inpratino sūnų žiū- 
rėti giltinei stačiai į akis, kruvinuose mūšiuose 
jį augindamas. Patekęs veidmainingojo Jogai- 
los rankosna ir išgirdęs apie mylimojo tėvo nu- 
žudymą, Vytautas suprato, jog tėvo likimas ir 
jo paties laukia, bet nenusiminė ir nenustojo 
vilties išsiliuosuoti. 

Kad kalėjime būdamas Vj^tautas sunkiai 
susirgo, Jogaila leido jo žmonai kalinį lankyti. 
Ta proga pasinaudodamas, jis ir sumanė iš 
kalėjimo pasprukti. Vieną kartą atėjo jo aplan- 
kyti žmona su tarnaite. Vytautas persirengė 
tarnaitės drabužiais ir išėjo kartu su žmona 
iš kalėjimo, o jo vietoje pasiliko tarnaitė. Ka- 
lėjimo sargai išsyk nieko nesuprato ir tik po 
trijų dienų pasižiūrėjo, jog kalėjime jau nebe 



— 78 — 

Vytautas. Jogaila ir jo tarnai nebežinojo nei 
ko daryti iš piktumo, kad Vytautas pabėgo, o 
iš tos apmaudos ilgai kankino ir pagaliaus nu- 
žudė tarnaitę, kuri savo kunigaikštį išgelbėti 
padėjo. 

Kur buvo Kęstutis, kuomet Vytautas gimė? Kieno 
globoje augo Vytautas? Delko viena Birutė Vytautą au- 
gino? Ką ji inkvėpė Vytautui? Kuomet Vytautas pra- 
dėjo drauge su tėvu karan eiti? Kokia nauda buvo 
Vytautui iš dalyvavimo karuose? Ko jis ten išmoko? 
Ar greitai Vytautas subrendo? Kokj kraštą pavedi Kęs- 
tutis jaunam Vytautui? Ką manė tėvas jam po savo 
galvos palikti? Ar išsipildė Kęstučio svajonė? Kas atsi- 
tiko 1377 metais? Kaip pasielgė Algirdo sūnus su Kęs- 
tučiu? Ką jis manė su Vytautu padaryti? Ar numanė 
Vytautas ką rengia jam Jogaila? Ar nusigando jis Jo- 
gailos žiaurumo? Kada i^umanė Vytautas iš kalėjimo 
pabėgti? Kaip jis tą padarė? Kaip greitai kalėjimo sar- 
gai suprato, jog Vytautas pabėgo? Ką Jogaila padarė 
su Vytauto tarnaite ? 

Kova su Jogaila. Išsiliuosavęs iš kalėjimo, 
Vytautas tuojau nukeliavo pas savo giminaiti, 
muzūrų kunigaikšti, Janušį. Radęs tenai sau 
prieglaudą neilgam laikui,kreipėsi prie Jogai- 
los, prižadėdamas jam visas neteisybes užmirš- 
ti ir už tėvo nužudimą nekeršyti, kad tik jam 
sugrąžintų Kęstučio palikimą — augštaičiij ir 
žemaičių kraštą. Bet Jogaila nei klausyti apie 
tai nenorėjo. Pusę žemaičiii krašto tuojau atida- 



— 79 — 

vė kryžiuočiams, atsimokėdamas už talką prieš 
Kęstutį, o Trakus su visais prie jų prigulėju- 
siais žemės plotais Jogaila pavedė savo broliui 
Skirgailai. 

Dabar Vytautas pamatė, jog geruoju iš 
Jogailos uieko negausiąs, todėl ]3radėjo dairytis 
talkininkų, kurie jam tėviškę atgriepti padėtų. 
Čia jam atėjo galvon užvesti ant Jogailos tuos 
pačius kryžiuočius, kurie dar visai neseniai pa- 
dėjo anam Kęstuti nusmaugti. Tą sumanęs, Vy- 
tautas leidosi į Prūsiją pas didįjį kryžiuočių 
magisterį pagalbos prašyti. Labai apsidžiaugė 
kryžiuočiai, sulaukę pas save garbingojo Kęs- 
tučio sūnaus ir, bematant, sutiko šelpti jį kovoje 
su Jogaila, tikėdimiesi, žinoma, nemažo sau 
pelno iš naminių vaidų Lietuvoje. 

Oavęs pusėtinai talkos, Vytautas traukė 
žemaičių kraštan. Visi žemaičiai tuojau stojo jo 
pusėn, nes smarkiai neapkentė Jogailos už Kęs- 
tučio nužudymą. Tokiu būdu lengvai pasisekė 
jam ligi Trakų ateiti ir pačią tėvo sostinę paim- 
ti, o Skirgailą iš ten išvaryti. Bet kryžiuočiai 
nelabai tikėjo Vj^tautui: bijojo, kad jisai kaip 
ir Kęstutis, paskui su vokiečiais kariauti nepra- 
dėtų, dėlto greitai atsisakė jį šelpti ir sugrįžo 
namo^ Tuomet Jogaila sukėlė stiprią kariuome- 
nę, kad Vytautą vėl iš Trakų išvarius. Šis, ne- 
pasitikėdamas savomis pajėgomis apsiginti, vėl 



— 80 — 

keliavo pas kryžiuočius. Dabar pareikalavo, y- 
dant už pagalbą Vytautas jiems visus žemaičius 
užrašytų. Suspausta širdimi Kęstučio sūnus už- 
rašė žemaičius amžiniesiems Lietuvos nevido- 
nams, pasitikėdamas ateityje vėl tą, kraštg^ iš 
vokiečių atsiimti. Kryžiuočiai dabar davė Vy- 
tautui daug daugiau kareivių, o iš saviškių ne 
tik žemaičiai, bet ir daugybė augštaičių už 
jį stojo. 

Jogaila labai nusiminė, bet ne tiek bei kry- 
žiuočių talkos, kiek dėlto, jog dabar pamatė, 
kad už Kęstučio nužudymą visa tauta jo neap- 
kenčia. Taip dalykams stovint, Jogaila noroms 
ne-noroms buvo priverstas su Vytautu taikytis 

ir nuleido prie jo pasiuntinius, siūlydamas Gar- 
dino, Beresties, Dragičinos, Lucko ir kitus gudų 
kraštus, kad tik liautųsi Lietuvoje prieš Jogailą 
maištą kėlęs. Vytautas žinojo, kiek pragaiš- 
ties darė tėvynei sėbravimas su vokiečiais, todėl 
nusprendė geriau su savo tėvo galvažudžiu su- 
sitaikinti, ne kaip su kryžiuočiais išvien eiti. 
Buvo dar ir kita priežastis, kurios dėlei Vytau- 
tas taip greitai su Jogaila susitaikė. Tuo laiku 
lenkai pradėjo piršti Jadvygą, todėl Vytautas 
manė, kad Jogailai, lenkuosna į žentus išėjus, 
jam turės tekti didžiojo Lietuvos kunigaikščio 
sostas. 



— 81 — 

Kur nukeliavo Vytautas, iš kalėjimo išėjęs? Ko 
jisai kreipėsi prie Jogailos? Ar sutiko Jogaila Vytau- 
tui tėviškę sugrąžinti? Kam Jogaila pavedė pusę žemai- 
čių? Kam atidavė kitą Trakų kunigaikštijos dalį? Ką 
tuomet sumanė Vytautas? Ar davė kryžiuočiai jam tal- 
kos? Kurio pusėn stojo žemaičiai? Delko kryžiuočiai su- 
grjžo namo? Kaip Vytautas Trakus paėmė? Ką tuomet 
darė Jogaila? Ar galėjo Vytautas savomis pajėgomis 
apsiginti? Ko jis vėl kreipėsi į kryžiuočius? Ko reika- 
lavo kryžiuočiai? Ar sutiko Vytautas kryžiuočiams že- 
maičius pavesti? Kaip sutiko augštaičiai ir žemaičiai 
Vytautą, antru kart su kryžiuočiais susidėjus? Ko Jogi*- 
la labai nusiminė? Ką žadėjo Jogaila duoti Vytautui, 
ydant maišto nebekeltų? Ar sutiko Vytautas paimti 
rusiškuosius kraštus? Delko jis taip padarė? 

Vilniaus sosto paėmimas. Susitaikęs su Jo- 
gaila, Vytautas stropiai ėmė darbuotis, kad Jo- 
gailą apvesdinus ir lenkų karaliumi padarius. 
Neilgai trukus tatai įvyko, bet Jogaila, lenkų, 
karaliumi tapęs, prižadėjo lenkams visą Lietu- 
vą amžinai su Lenkija sujungti į vieną valsty- 
bę. Tas labai nepatiko ne tik Vytautui, bet ir 
daugeliui paties Jogailos brolių. Nepraslinko 
nei trijų mėnesių po Jogailos vestuvių, kaip 
prasidėjo Lietuvoje sumišimas. Pirmiausia pa- 
kėlė prieš Jogailą ginklą jo brolis Andrius, 
Palacko Kunigaikštis. Pasitelkęs Smalensko 
kunigaikštį Svietoslavą ir vokiečius, jis ryžosi 
iš Jogailos Vilniaus sostą paveržti ir didžiuoju 
Lietuvos kunigaikščiu tapti, bet jam nepasise- 



— 82 — 

kė. Žmonės nelinko Andriaus pusėn, kam jis 
"SU svetimtaučiais susidėjo, dėlto Jogaila jį 
greitai sudraudė ir nelaisvėn suėmė. 

Visai kitaip atsitiko, kuomet prieš Jogailą 
ir vienybę su lenkais pakilo Vytautas. Jisai 
gerai numanė, jog nelengva bus kovoti su Jo- 
gaila, kad lenkai visomis pajėgomis stengęsi, 
3^dant lietuviai nuo jų neatsiskirtų, todėl nesis- 
kubino maištą kelti, bet išvažiavo Luckan, kad 
tenai, toli nuo Jogailos akių būdamas, galėtų 
tinkamai karan prisiruošti. Gudrūs lenkų ponai 

greitai suprato Vytauto mintį ir prispyrė, kad 
pareikalautų, ydant Vytautas, Krokuvon atva- 
žiavęs, pasiaiškintų, ką jisai Lucke veikęs. Vy 
tautas pats nevažiavo, o pasiuntė ištikimą žmo- 
gų, liepdamas pasakyti lenkams, buk nieko blo- 
ga nemanąs jiems darj^ti. 

Kai tik Vytauto pasiuntinys pribuvo Kro- 
kuvon, Jogaila paliepė jį smarkiai plakti ir kan- 
kinti, kol nepasakysiąs teisybės. Pasiuntinys 
savo kunigaikščio sumanymų neišdavė, todėl 
lenkai kankino jį tol, kol visai neužkankino. 
Toks žvėriškas Jogailos pasielgimas prispyrė 
Vytautą stvertiesi ginklo. Iš pradžios jis manė 
savomis pajėgomis paimti Vilnių, bet nenusi- 
sekė. Tuomet vėl leidosi pas kryžiuočius talkos 
prašyti. 



— 83 — 

Kr3'žmočiai prižadėjo V3?'tautą šelpti, bet 
atmiiidanii, kad kunigaikštis su jais neširdin- 
gai bičiuliaujasi ir vieną, kartą jau yra apgavęs, 
pareikalavo, ydant užstatytų vokiečiams du sū- 
nų ir keletą artynmjų žmonių. Kada Vytautas 
ant to sutiko, kr3^žiuociai 1389 m. surinko di- 
džią kariuomenę ir traukė stačiai Vilniun, bet 
visas žygis niekais nuėjo, nes Vilniaus pilies 
negalėjo paimti. 

Šitas nepasisekimas atėmė vokiečiams no- 
rą V3^tautui taikinėti. «Tie sugrąžino kunigaikš- 
čiui kai-kuriuos užstatytuosius žmones, laukda- 
mi, kad jis greičiau iš jų žemės išsinėšintų. Bet 
tuo laiku atkeliavo Vosyliaus pasiuntiniai pra- 
šyti Vytauto, kad leistų už jų kunigaikščio sa- 
vo dukterį Sofija. Vytautas širdingai priėmė 
pasiuntinius ir išleido dukterį Maskvon su dau- 
gybe palydovų. Vokiečiai, pamatę, jog Vytau- 
tas, turėdamas už žentą Maskvos kunigaikštį, 
galės ir be jų apseiti, o vis-tiek atims iš Jogailos 
Vilniaus sostą ir norėdami Vytautui įsigerinti, 
vėl prisižadėjo jį šelpti. 

Ir ištikrūjų 1390 metais 70 tūkstančių 

kryžiuočių ištraukė Lietuvon ir vėl apsiautė 
Vilniaus miestą, bet šiuo žygiu pilies paimti 
neįstengė. Matydamas, kad kryžiuočiai patys 
yra silpnoki, Vj^tautas atsiskyrė nuo jų ir su 
nedideliu kareivių būriu nuėjo Rotersverdero 
pilin, kurią vokiečiai arti Kauno buvo pasista- 



— 84 — 

tę, ir tenai mąstė, ką toliau daryti. Kiyžiuočiai- 
gi tuo laiku nedideliais bilriais pasileido po vi- 
są šalį, miestus ir sodžius degindami. Tuomet 
Jogaila, pamatęs, jog anksti ar vėlai turės ati- 
duoti sostą Vytautui, ėmė ]3rašyti sandoros. 

Kad atkeliavę pas Vytautą Jogailos pa- 
siuntiniai 1392 m. pranešė kunigaikščiui, jog 
Jogaila prižadąs atiduoti jam Vilniaus sostą 
ir išsižadąs valdžios Lietuvoje, šis metė su kr}^- 
žiuočiais draugavęs ir pradėjo juos iš savo 
krašto varyti laukan. 

Neapsakomai įniršo kryžiuočiai prieš Vy- 
tautą už tokį pasielgimą, o kaip išgirdo, kad 
jisai jau Vilniuje ir iškilmingai žmonių sutik- 
tas, rengiasi didžiojo Lietuvos kunigaikščio 
sostą užimti, iš apmaudos nunuodijo abu jo sū- 
nų, kuriuodu buvo vokiečiams užstatytu. 

Tais pačiais metais Vilniun atvažiavo Jo- 
gaila su Jadvyga ir čia su Vytautu susitaikė. 
Jogaila išsižadėjo Vilniaus sosto, kurį Vytau- 
tui užleido, atsisakė ir nuo to, kad Lietuva su 
Lenkija sujungta būtų, ir tik prašė Vytauto, 
kad gelbėtų lenkus, jeigu kas nors jų žemę už- 
pultų. 

Eugpiūčio 4 d. 1393 m. Vytautas didžiojo 
Lietuvos kunigaikščio vainiku iškilmingai ap- 
sivainikavo, turėdamas amžiaus 24 metų. 



85 



Kuo pradėjo rūpintis Vytautai, kai susitaikė su Jo- 
gaila? Ar paėmė Jogaila Jadvygą už pačią? Ką prižadė- 
jo lenkams Jogaila, kai jų karaliumi tapo? Ar patiko 
Vytautui ir Jogailos broliams prižadėjimas sujungti Lie- 
tuvą su Lenkija? Kuris Jogailos brolis pirmas pakilo 
prieš vienybę su lenkais? Ką jis norėjo padaryti? Delko 
Andriui nepasisekė Vilniaus sosto apimti? Kas paskui 
pakilo prieš Jogailą ir lenkus? Kur išvažiavo Vytautns 
rengtis į karą su Jogaila? Ar suprato lenkai Vytauto 
mintį? Ko tuomet pareikalavo Jogaila iš Vytauto? Ar 
važiavo Vytautas Krokuvon teisintis? Ką jis liepė pa- 
sakyti Jogailai per pasiuntinj? Ką Jogaila padarė su 
Vytauto pasiuntiniu? Ką privertė Vtautą daryti toks 
Jogailos pasielgimas? Ar pa-sisekė Vytautui savomis 
pajėgomis Vilnių paimti? Kur Vytautas ieškojo talkos? 
Ko pareikalavo kryžiuočiai iš Vytauto už pagalbą? Ar 
sutiko Vytautas užstatyti vokiečiams vaikus ir artymuo- 
sius? Ar pasisekė žygis Lietuvon 1389 m.? Ar norėjo 
kryžiuočiai taikinėti Vytautui po tam žygiui? Ko tuomet 
atkeliavo Maskvos pasiuntinai pas Vytautą? Ar suti- 
ko Vytautas leisti savo dukterį už Maskvos kunigaik- 
ščio? Kaip po tam kryžiuočiai elgėsi su Vytautu? 
Delko jie vėl apsiėmė Vytautą šelpti? Kuriais metais 
atsitiko antras Vytauto su kryžiuočiais žygis prieš Jogai- 
lą? Ko atkeliavo pas Vytautą Jogailos pasiuntiniai? Ar 
sutiko Vytautas taikytis? Ką tuomet jis ėmė darji;! 
kryžiuočiams? Ką padarė kryžiuočiai su užstatytais Vy- 
tauto vaikais? Ar išsižadėjo Jogaila Vilniaus sosto? Ko 
jis iš Vytauto prašė vietoje vienybės su lenkais? Ku- 
riais metais Vytautas didžiuoju Lietuvos ' kunigaikščiu 
tapo? 



— 86 — 

Kova su kryžiuočiais. Kai-kuriems Jogai- 
los broliams nepatiko, kad Vytautas didžiuoju 
Lietuvos kunigaikščiu tapo ir jie pradėjo mai- 
štus kelti. Didelės tečiau pragaišties tie maiš- 
tai Lietuvai nepadarė, nes Vytautas greitai 
maištininkus sudraudė. 

Kur kas sunkiau buvo atsispirti prieš kry- 
žiuočius. Nunuodiję Vytauto vaikus, vokiečiai 
dar nesitenkino, o ryžosi smarkiai atkeršyti di- 
džiajam Lietuvos kunigaikščiui nž suvadžiosi- 
mą. 

Vos spėjo Vytautas apsivainikuoti, kaip 
kryžiuočiai užpuolė jo žeme draskyti, naudo- 
damiesi valanda, kol didysis kunigaikštis su- 
kilėlius malšino. Jau 1392 m. kryžiuočiai už- 
puolė Gardino apielinkes, Įsiveržė Suražiaus 
miestan, pili sudegino, jos apgynėjus iškapojo 
ir vriš 200 žmoniij vergijon išsivarė. Sekančiais 
metais kryžiuočiai išgriovė Gardiną, bet ir tuo- 
mi nebuvo užganėdinti. 

Dvejiems metams praslinkus, būtent 1394 
m., kryžiuočių kariuomenė biauriai apiplėšė 
panemunes, sudegino Naugarduką, Lydą, Mer- 
kinę, Dragičiną ir daug kitų pilių. Paskui iš- 
tisus metus ilsėjosi ir tiktai 1395 metų pabai- 
goje vėl išsirengė Lietuvon ir traukė jau sta- 
čiai Vilniun. Bet Vytautas jau buvo saviškius 
maištiunkus sudraudęs ir stojo prieš vokiečius 



— 87 — 

Ištisų du mėnesiu beveik be paliovos gTūmėsi 
lietuviai su kryžiuočiais Vilniaus apielinkėse. 
Nors nepasisekė tuokart Vytautui visiškai kry- 
žiuočius sumušti, bet ir vokiečiai, nieko nepel- 
nę, turėjo atgalios grįžti. 

Sekančiais 1396 m. Vytautas jau buvo be- 
sirengiąs pats traukti i Pi-ūsus, kad prideran- 
čiai atmokėjus kryžiuočiams už plėšimus, bet, 
aplinkybėms kitaip susidėjus, turėjo su jais 
susitaikyti. 

Kam nepatiko, kad Vytautas didžiuoju kunigaik- 
ščiu tapo? Ar daug pragaišties padarė Jogailos brolių 
maištai? Su kuomi buvo sunkiau kovoti? Kuriais metais 
kryžiuočiai užpuolė Gardino apielinkės? Kuomet išgriovė 
Gardiną? Kurj kraštą apiplėšė ir kokias pilis sudegiao 
1394 m.? Kur jie traukė 1395 m.? Ar galėjo dabar Vy- 
tautas prieš vokiečius stoti? Kuomet tas vokiečių žy- 
gis pasibaigė? Ką rengėsi daryti Vytautas 1396 metais? 

Santikiai su totoriais. Kad Vytautas ren- 
gėsi atkeršyti kryžiuočiams, 1396 m. tolimoje 
totorių žemėje kilo naminiai vaidai. Samai'- 
kando kanas Tamerlanas užpuolė Aukso Or- 
dos totorius ir jų kaną Tocbtomuišių 
nuvertė nuo sosto. Tochtamuišius atbėgo 
X3as V3"tautą, prašydamas pagalbos prieš Tamer- 
laną ir prižadėdamas visuomet lietuviams taiki- 
nėti, jeigu Vytautas padės jam sostą atsiimti. 
Didelė tais laikais buvo totorių galj^^bė, prieš 
juos drebėjo beveik visa Europa, dėlto Vytau- 



tas mielu noru sutiko gelbėti Tochtamuišių, 
kad ingijus sau tokį galingą talkininką. Toch- 
tamuišiaus prikalbėtas, Vytautas susitaikė su 
kryžiuočiais, o kad vokiečiai Lietuvos nekliudy - 
tų. kol nepasibaigs karas su totoriais, atidavė 
jiems žemaičius, tikėdamas tą kraštą paskui at- 
gal atsiimti. 

Gana ilgai rengėsi Vytautas į talką Toch- 
tamuišiui ir tik 1399 metais, sukėlęs 70 tūkstan- 
čii^ kareivių, ištraukė į totorių žemę. Pas Vors- 
klos upę ištiko nuožmus mūšis su totoriais. 
Nors labai narsiai rėmėsi Vytauto kariuomenė, 
bet totorių buvo kelius kartus daugiau, ir mū- 
siškiai pergalėti tapo. Daugybė ginklų ir viso- 
kios gerybės pateko priešininkams, ir pats Vy- 
tautas vos išspruko iš jų nagų. 

Pergalėtas kovos lauke, Vytautas tečiau 
nenusilenkė prieš totorius. Jis ir paskui kišo- 
si į jų. reikalus ir galų gale pasiekė to, kad toto- 
rių kanai pradėjo jo klausyti. Šešeriems me- 
tams praslinkus po nelaimingojo mūšio pas 
Vorsklą, Vytautas jau turėjo tokią intekmę 
totorių žemėje, kad Tochtamuišiaus sūnų Auk- 
so Ord.os kanu pastatė. Nuo to laiko totoriai dar 
labiau pradėjo Vytauto klausyti, kiti totoriai 
taip pamylo Lietuvos kunigaikštį, kad apleidę 
savo kraštą, kėlėsi Lietuvon ir ant visados čio- 
nai apsigyveno. Iš tų ateivių dar ir šiandien 
mūsų krašte totorių randasi. 



— 89 — 

Kas atsitiko totorių žemėje 1396 m. Ko atbėgo 
Tochtamuišiiis pas Vytautą? Delko Vytautas prižadėjo 
Tochtamuišių gelbėti? Kaip susitaikė Vytautas su kry- 
žiuočiais, besirengdamas į totorių žemę? Kuriais metais 
ir kur buvo lietuvių mūšis su totoriais? Delko totoriai 
lietuvius pergalėjo? Ar nusilenkė Vytautas prieš toto- 
rius Po mūšio pas Vorsklą? Ar ilgai trukus totoriams 
paskyrė per kaną Toehtamuišiaus sūnų? Ar didelė 
buvo Vytauto intekmė totorių žemėje? Iš kur mūsų 
krašte dar ir dabar yra totorių? 

Santikiai su lenkais ir rusais. Nelaimingas 
Vytauto žygis prieš totorius 1399 m. padrąsino 
Lietuvos priešininkus. Lenkai, vokiečiai ir kai- 
kurie rusij kunigaikščiai ėmė labai sniarkauti. 
O Vj^tautas buvo jau beveik visai netekęs ka- 
riuomenės. Tod!ėl greitai ėmė dairytis, su ku- 
riuo kaimynu būtų geriaus susitaikyti, ydant 
kitus paskui ginklu numalšins. VisTi lengviau- 
sia buvo susitarti su lenkais, ir ištikrųjįj 1401 
m. Vilniun sušaukta visa Lietuvos diduomenė į 
seimą, kurin atvyko ir Jogaila su savo artymal- 
siais iš Lietuvos. Tame seime nutarta, jog 
lietuviai su lenkais amžinai turį vienybėje g}'- 
venti ir vieni antriems padėti. Be to lietuviai 
prižadėjo savo žemę lenkų, karaliui Jogailai 
pavesti, jeigu Vytautas pirmiau už ji mirtij. 

Apsirūpinęs su lenkais, Vytautas tuojau 
sudraudė sukilusius Smalensko gyventojus, ku- 
rie mėgino nuo Lietuvos atsiskirti, o paskui 



— 90 — 

padarė žygį \ šiaurę, kur Naugardo ir Pskovo 
miestai pradėjo Maskvos pusėn linkti ir Lietu- 
vos viršenj^bės nebenorėjo pripažinti. Iš tos 
priežasties Vytautas buvo smarkiai susikirtos 
ir su savo žentu, Maskvos kunigaikščiu Vosy- 
lium, bet, kaip giminės, be karo susitaikė. 

Kaip elgėsi kaimynai po nelaimingo mūšio su toto- 
riais? Ar daug turėjo Vytautas tuomet kareivių? Dellio 
jis geruoju taikėsi? Kur sušauktas seimas? Kas tame 
seime nutarta? Kuriuos ir delko Vytautas turėjo draus- 
ti? Ar buvo susikirtimai su IMaskvos kunigaikščiu? 

Žalgirio Kova. Kryžiuočiai neapsakomai 
vargino žemaičius, kuriuos Vytautas prieš ko- 
vą su totoriais buvo jiems pavedęs. Pagalios 
žemaičiams pritriiko kantrybės ir 1403 m. jie 
sukilo prieš vokiečius, kaip vienas žmogus. 
Negalėdami savomis pajėgomis prieš kryžiuo- 
čius atsispirti, jie prašė Vytauto pagalbos. V}^- 
tautas užsistojo už savo varginamuosius bro- 
lius, o iš to prasidėjo nauja kova su vokiečiais. 

Nusibodo V^T-tautui nuolatos su kryžiuo- 
čiais kariauti ir deltp sumanė jisai vienu žygiu 
visą jų galybę sunaikinti. Tuo tikslu jisai pasi- 
kvietė talkon Jogailą su 60 tūkstančių kareivių, 
40 tūkstančių totorių ir pats surinko apie 60 
tūkstančių vyrų. 

Taip pasirengęs Vytautas 1410 metais lei- 
dosi į kryžiuočių žemę. Liepos 14 d. Vytautas 



— 91 — 

ir jo talkininkai stojo akis i akį su kryžiuočiais 
ties Žalgigiriu Prūsuose. Kryžiuočiai turėjo 90 
tūkstančiij puikiai apginkluotų karei- 
vių, jų tarpe buvo ne vien vokie- 
čiai, bet dar daugybė vengrų, angių, 
žuvėdų ir kitų Europos kraštų kariuome- 
nės. Iš to matj^ti, jog ne tik Vytautas, bet ir 
kryžiuočiai buvo gerai karau prisiruošę, te- 
čiau tarsi pati gamta stojo prieš vokiečius. 

Nakčia iš 14 į 15-ą liepos dieną toje vietoje, 
kur stovėjo kryžiuočiai, pakilo baisi audra. Juo- 
dos debesis aptraukė visą dangų, pakilo nepa- 
prastai smarkus vėjas su lietumi, o perkūnija 
su žaibais dar labiau gązdino vokiečius. Kad 
ant rytojaus kryžiuočiai dar tik ieškojo vie- 
tos, kur jiems patogiau būtų muštis, YVtautas 
savo kariuomenei jau paskutinius paliepimus 
davė, nes viskas buvo prirengta. Nuvargę per 
visą naktį, kryžiuočiai, regimai, nenorėjo muš- 
tis, o ir Jogaila labai bijojo, dėlto kaip vokiečiai, 
taip ir lenkai linko prie to, kad geruoju susitai- 
kius, tiktai Vytautas skubinai eiliavo savuo- 
sius ir drąsino ligi paskutiniam kraujo lašui 
grumties su priešais. 

Matydami, jog Vytautas nei manyti nema- 
no apie sandorą, kryžiuočiai, pagalios, pradėjo 
mūšį. Visa savo galybe jie metėsi ant lietuvių. 
Neišturėjo mūsiškiai ir pradėjo palengva trauk- 



— 92 — 

tis atgal. Tuomet kryžiuočiai sutraukė daugiau 
kareivių prieš lenkus. Ir čia jie paėmė viršų. 
Eodėsi, jog pergalė tikrai jau teks vokiečiams, 
bet pačioje sunkioje valandoje trys Vytauto 
pulkai iš Smalensko stojo prieš vokiečius ir su 
neapsakoma kantrybė gynėsi nesijudindami iš 
vietos, kol Vytautas išnaujo nesutvarkė savųjų 
ir neatėjo drąsuoliams pagalbon. Kad lietuviai 
su totoriais vėl puolėsi ant vokiečių, sudrebė- 
jo visa kryžiuočių kariuomenė ir pradėjo bėgti, 
— o lietuviai su lenkais apsiautė priešininkus 
beveik iš visų pusiii ir daugybę jų išnaikino. 

Kad betemstant mūšis pasibaigė, 40 tūks- 
tančių kryžiuočių negyvų gulėjo, o 15 tūkstan- 
čių buvo nelaisvėn paimta. Nepigiai ta pergalė 
apsiėjo ir lietuviams, nes 50 tūkstnčių kareivių 
tenai galvas padėjo, bet dėlto kryžiuočiams bu- 
vo suduotas mirtinas smtigis. Nuo Žalgirio ko- 
vos jie daugiaus jau nebeatsigriebė ir tapo Lie- 
tuvai visai nepavojingi. 

Iš ko prasidėjo nauja kova su vokiečiais? Ką Vy- 
tautas sumanė, kuomet jam nusibodo su vokiečiais ko- 
voti? Kokius talkininkus jisai pasikvietė? Kuriais me- 
tais prasidėjo karas su kryžiuočiais? Kur Vytautas ir jo 
talkininkai susitiko kryžiuočius? Ar daug buvo kryžiuo- 
čių kariuomenės? Kokia naktis buvo kryžiuočiams prieš 
mūšį? Ar norėjo muštis kryžiuočiai ir lenkai? Ką darė 
Vytautas tuo laiku? Kas pradėjo mūši? Kas iš pra- 



93 



džios ėmė viršų? Kam teko pergalė? Ar daug tame mū- 
šyje žuvo kryžiuočių ir lietuvių? Kokia nauda buvo Lie- 
tuvai iš to mūšio? 

Gorodlės unija ir žemaičių krikštas. Besi- 
rengdamas kryžiuočių galybę sutrupinti, Vy 
tautas 1401 m. Vilniaus seime turėjo prižadėti 
amžinai su lenkais vienybėje gyventi ir visą 
šalį jų karaliui palikti. Skaudus buvo tasai pa- 
sižadėjimas, nes lietuviai, apsiėmę lenkų kara- 
liaus klausyti, būtų nebetekę liuosj^bės, kurią 
amžių-amžius mūsų bočiai ir prabočiai gynė. 
Todėl Žalgirio kovai pasibaigus Vytautas tuo- 
jau pradėjo rūpintis, kaip nuo tos vienj^bės su 
lenkais atsikračius. Greičiausias kelias buvo 
apskelbti lenkams karą, bet matydamas, jog 
visa šalis yra labai nuvargusi, jog daug reikią 
atmainų padaryti, kad Lietuva galėtų atsigrie]>- 
ti, Vytautas ryžosi derybomis lenkų pavojų pra- 
šalint. Tam 1413 m'. Gorodlės mieste buvo 
sušauktas lietuvių ir lenkų seimas, kur visi 
nutarimai, padarytieji Vilniuje 1401 m., tapo 
išnauja perkratyti. Tiesa, nepavyko V3^tautui 
tuomet visai nuo lenkų atsiskirti, bet dėlto lie- 
tuviai tame seime išsiderėjo sau teisę išsirinkti 
kitą kunigaikšti, Vytautui mirus. Beto lietuviai 
gavo toki pat balsą Lenkijos dalykuose, kokį 
lenkai turėjo Lietuvoje. Iš to seimo nutarimai 
yra vadinami Gorodlės unija. 



— 94 — 

Tais pačiais metais V.ytautas, norėdamas 
vis.oje Lietuvoje Ivataliku til^j^bij išplatinti, pra- 
dėjo krikštyti žemaičius. Žemaičiai, vienolv, la- 
bai nenoromis krikštijosi, o ir apsikrikštiję 
savo senovės dievus dar ilgai garbino. Naujo- 
sios tikybos a23aštalŲ ir žemaičiuose žmonės 
nemėgo ir kelius kartus mėgino kunigus iš savo 
krašto išvaryti, bet Vytautas, liepdamas kuni- 
gams mandagiau su žmonėmis elgtis, o maišti- 
ninkus smarkiai bausti, vargais negalais kata- 
likystę tame krašte Įvedė. 

Ką Vytautas prižadėjo lenkams? Delko tas priža- 
dėjimas buvo labai skaudus lietuviams? Ar norėjo Vy- 
tautas nuo lenkų atsiskirti? Delko nepradėjo su jais 
karo? Kam buvo sušauktas seimas Gorodlėje? Kas ten 
buvo nutarta? Kaip vadinami to seimo nutarimai? Kuo- 
met Vytautas pradėjo žemaičius krikštyti? Ar norėjo 
žemaičiai krikštytis? Kaip pavyko tame krašte ka- 
talikybę Įvesti? 

Suvažiavimas Lucke ir Vytauto mirtis. Di- 
džiais savo darbais Vytautas suteikė Lietuvai 
tokią galybę ir garbę, kokios nei pirmiau, nei 
paskui miuns regėti neteko. Amžinieji lietuviu 
priešai priversti buvo galvas nulenkti, o tolinui- 
jų šalių viešpačiai rūpinosi Vytauto prielanku- 
mą, ingyti, vadindami jį Lietuvos karaliumi. 

Pro milžiniškąjį Vytauto asmenį ir plačią 
Lietuvos valstybę, nusitęsusią nuo mariu lig 



— 95 — 

marhj, beveik nei pastebėti nebuvo galima .silp- 
nadvasio Jogailos su jo Lenkija. Todėl Lietu- 
vai dabar buvo visai nebereikalinga vienybė su 
lenkais. 

Visai kitokiame padėjime buvo Lenkija. Ne- 
turint užtektinai pajėgų nuo kaimynų apsigin- 
ti, lenkai priversti buvo už galingosios Lietuvo? 
pečių glaustis ir dėlto jie, kaip Įmanydami, rū- 
pinosi, ydant V3^tautas ir (lorodlėje padary- 
tosios unijos nepertrauktų. O V^^tautas tuo tik 
ir tesirūpino, kaip čia nuo jų atsikračius. 

Greitai pasitaikė tinkama proga. Tuo lai- 
ku visiems Europos krikščionims užėjo baisus 
pavojus iš turkų pusės. Šita nuožmi tauta, at- 
plūdusi Europon, svajojo visas krikščionišką- 
sias valstybes pamušti ir visur savąją Magome- 
to tikybą įvesti. 

Tuomet Vytautas padavė sumanymą, ydant 
katalikai su stačiatikiais susivienytų, o paskui 
visi Europos krikščionys prieš turkus stotų. 
Lietuvos Viešpačio sumanymui pritarė beveik 
visa Europa ir 1429 m. įvyko garsingas suva- 
žiavimas Lucko mieste, kur Vytautas dažnai 
gyrenti mėgdavo, kad visiems apie tai susita- 
rus. 

Tan suvažiaviman atvyko popiežiaus pa- 
siuntinys, daug vyskupų ir kitų katalikų dva- 
siškių, stačiatikių metropolitas iš Maskvos, 



— 96 — 

daug stačiatikių dvasiškių iš Konstantinopolio, 
Vokietijos cesorius Sigismundas, Dianijos ka- 
ralius Enrikas, lenkų karlius Jogaila, didysis 
Maskvos kunigaikštis Vosylius, totorių kanai, 
kryžiuočių ir kardininkų magisteriai ir daug 
mažųjų rusų kunigaiščių, kaip Vytauto, taip 
ir Maskvos klausiusių. Visi šitie didžiūnai to- 
kiame svarbiame reikale atkeliavo su daugybe 
palydovų-patarėjų. Sako, buk visų svečių bu- 
vę apie 15 tūkstančių žmonių, o Vytautui per 
septynias savaites juos vaišinant, kasdien išei- 
davę po 700 statinių midaus, ir beveik tiek 
pat visokio vyno, xdo 700 jaučių, 1,400 avinų, 
60 žiobrių arba Stumbrių ir po 100 briedžiu, 
o paukščių svečiai tiek suvalgę, jog ir suskai- 
tyti sunku buvę. 

Per tas tai vaišes Vokietijos cesorius Si- 
gismlundas pataręs Vytautą karaliaus vainiką 
apvainikuoti, o paskui visų krikščioniij kar- 
ve4žiu išrinkti, kaip reikės su turkais kariauti. 

Vytauto nuopelnai karuose, išmintis ir 
garbė taip dideli buvo, jog niekas tam neprieš- 
taravo. Tiktai lenkai, mat^^dami, jog Vytautas, 
karaliumi tapęs, galutinai nuo jų atsiskirs, pra- 
dėjo trukdyti, o vienas jų vyskupas, Olesnickis, 
į akis Vytautui pasakė: ''Kunigaikšti! Tu jau 
pasikėliai augščiau visokios žemiškos garbės ir 
dėlto tau pridera atsiminti prisaiką, jog susidė- 
jai su lenkais". 



97 



Vįytautas supyko ir pasakė, jog ir be lenkų 
pritarimo apsivainikuosiąs. 

Po šitai kalbai Jogaila ir visi lenkai tą pa- 
čią naktį iš Lucko išvažiavo, rodydami tuonii 
savo rūstybę, bet Vytautas į juos nei atydos 
neatreipė. 

Ciesoiius Sigismundas prižadėjo atsiųsu 
Vytautui karaliaus vainiką, o kunigaikštis, pa- 
rinkęs apsivainikavimo dieną, užkvietė visus 
svečius atkeliauti tosna iškilmėsna į Trakus. 

Kaip visą tą išgirdo lenkai, tai iš kailio 
nėrėsi, kad tik Vytautui pakenkus, bet maty- 
dami, jog niekuo jo pabaidyti negalima, prikal- 
bėjo Jogailą išsižadėti Lenkijos sosto, o pave- 
sti Vytautui visą jų šalį ir lenkų karaliaus 
vainiką, bet Vytautas nei jų sosto, nei Jogailos 
vainiko nepriėmė. Tuomet lenkai ryžosi iš pa- 
salų trukd3^ti. 

Kad cesoriaus Sigismundo pasiuntiniai ke- 
liavo į Trakus, veždami V3^tautui karaliaus vai- 
niką, tai lenkai užstojo jiems kelią ir neleido 
Trakuosna nuvykti. 

Vytautas-gi su svečiais, tarp kurių buvo 
ir Jogaila su lenkų didžiūnais, laukė pasiun- 
tinių. Pagalios atėjo gandas apie lenkų veid- 
mainystę. Išgirdęs, jog lenkai sutrukdė pasiun- 
tiniams kelionę, Vytautas labai susikrimto ir 
sunkiai apsirgo . Kad ir tvirta dar buvo kunl- 



— 98 — 

gaikščio dvasia, bet senatvė neleido jam iš tos 
ligos pasikelti ir spalio 27 d. 1430 m. Lietuvos 
didžiavyris pasimirė. 

Ką suteikė Lietuvai Vytautas savo darbais? Ar rei- 
kalinga lietuviams buvo vienybė su lenkais? Delko len- 
kai tos vienybės labai geidė? Ar pasitaikė proga lietu- 
viams visai nuo lenkų atsikratyti? Iš kur užėjo pavojus 
Europai? Apie ką svajojo turkai? Kokj sumanymą pada- 
rė Vytautas? Ar pritarė kitos šalys tam sumanymui? 
Kur ir kuomet įvyko suvažiavimas Vytauto sumamy- 
mui aptarti? Kas atvažiavo Luckan? Kiek išviso buvo 
svečių? Ar ilgai juos Vytautas vaišino? Ar daug buvo 
toms vaišėms išlaidų? Ką pasiūlė Vokietijos cesorius? Ar 
pritarė kiti, kad Vytautą karaliumi pakėlus? Delko len- 
kai priešinosi Vytauto apsivainikavimui ? Kokia kalba 
buvo tarp Vytauto ir lenkų vyskupo Olesniekio? Ką 
padarė lenkai po tai kalbai? Ar atsižiūrėjo Vytautas į 
lenkų rūstybę? Delko lenkai siūlė Vytautui savo sostą? 
Ar priėmė Vytautas Jogailos vainiką? Kaip lenkai su- 
trukdė Vytauto apsivainikavimą ? Iš ko Vytautas susirgo 
ir kuomet mirė? 



Lietuvos Nupuolimas. 

Liublino unija. 

Anų laikų žmoiifes ilgai pasakojo, buk 
Viytautui Didžiajam mirus, visoje Lietuvoje 
darėsi stebuklai. Trakų ežere vanduo ištisas 7 
paras buvęs kruvinas, žemaičiuose lietus akmo- 



99 



nimis lijęs, apie Berestį kunigaikščiui mirštant 
drebėjusi žemė, o Smalensko apygardose pasi- 
rodęs kruvinas be kailio vilkas ir, kaip siaubū- 
nas, gyvus žmones rijęs. Nors tose pasakose 
neperdaug yra teisybės, bet jos parodo, jog vi- 
sa tauta suprato Vytauto nuopelnus ir labai jo 
gailėjo. *'Ir paliko Lietuvoje — sako vienas ra- 
šytojas — verksmas ir graudus vaitojimas, kurs 
per 8 dienas buvo girdimas nuo saulės užtekė- 
jimo ligi sutemstant. Visi verkė, netekę tautos 
tėvo, tartum jausdami, jog Lietuvos didybė su 
juomi pasibaigė''. Taip ištikrųjų ir buvo. 

Nors visi žmonės troško savytai, kaip pir- 
miau, gyventi, bet, Vytautui mirus, neatsirado 
Lietuvoje kunigaikščio, kurs būtų mokėjęs tau- 
tą garbės ir liuosybės keliu vesti. Tuojau kilo 
ermyderis, o tuomi pasinaudojo lenkai, kuriems 
rūpėjo, kad lietuviai nuo jįj neatsiskirtų. Ilgj^ 
laiką išmintingesnieji mūsų krašto žmonės ir 
kunigaikštis stengėsi nuo lenkų atsikratyti, nes 
juo toljm juo stipryn ėjo vadinamoji vienybė 
arba unija, o tai dėlto, kad, Jogailai mirus, len- 
kai visuomet Lietuvos kunigaikščius stengda- 
vosi savo karaliais aprinkti. Kai tas pats vyras 
buvo Lietuvos ir Lenkijos karaliumi, tai, su- 
prantama, jog ir abi valstybi turėjo būti lyg 
kad viena. 



-- 100 — 

Pagalios, kad Jogailos giminė, iš kurios 
lietuviai r lenkai sau viešpačius rinkti buvo pa- 
pratę, visai baigusi, lenkai, bijodami persisky- 
rimo su lietuviais, pradėjo rūpintis, kad visai 
Lietuvą su Lenkija suliejus. Tas ir atsitiko 
1569 m., viešpataujant Lietuvoje ir Lenkijoj(3 
paskutiniam Jogailos giminaičiui Zigmantui 
Augustui. Tais metais lenkų inprašytas, Zig- 
mantas-Augutas sukvietė Liublino miestan Lie- 
tuvos ir Lenkijos didžiūnus seiman, ydant jie 
galutinai abi valstybi suvienytų. 

Kaip tik atsidengė seimas, Lietuvos didžiū- 
nai ėmė kalbėti, jog nenorį jokios vienybės su 
lenkais, nes matė, kad ta vienybė tik lenkams 
naudinga, o lietuviams kenkia. — Miisų bočiai 
ir mes savo krauju įsigijome mūsii žemę ir gal- 
vas dėjome už tėvynę, o dėlto ir dabar norime 
jos liuosybę atstovėti — sakė Lietuvos didžiūnai. 
Bet karalius ir visi lenkai norėjo juos verste 
priversti uniją priimti. Tuomet Lietuvos atsto- 
vai apleido seimą ir išvažiavo namo, nenorėda- 
mi apie Hėrybas nei girdėti. Zigmantas-Augus- 
tas su lenkais pamatė, jog gera valia lietuviai 
prie unijos nepristos, todėl pradėjo tarties, kaip 
čia prieš lietuvių norą tą uniją padarius. Buvf> 
sumanyta apskelbti uniją be lietuvių pritarimo, 
o jeigu paskui lietuviai jos nepriimtų, tai pasi- 
kviesti totorius ir apskelbti lietuviams karą, y- 



— 101 — 

dant ginklu privertus su lenkais gyventi. 
Lietuvos didžiūnai neišdrįso stoti į atvirą kovą 
ir savo krūtinėmis tautos liuosybę dengti, kaip 
seniau daroma buvo, nes jų tarpe nebuvo tikros 
vienybės ir sutarimo. Tuomet jie vėl sugrįžo į 
Liubliną ir, puolę ant kelių, prašė karaliaus, 
kad unijos nedarytų, bet karalius jų nepaklau- 
sė, ir Lietuvos didžiūnai turėjo prisiekti, jog 
savo valstybę suvienija su Lenkija. Prieš pri- 
saiką žemaičių storostas Katkevičius visų lietu- 
vių vardu pasakė lenkams ir karaliui kartų žodį, 
išrodydamas, kokią jie daro lietuviams skriau- 
dą. ''Skaudu mums atsiminus — sakė jisai — 
jog mūsų vaikai ir vaikų vaikai nesidžiaugs iš 
tos unijos, o prakeiks mus už tai, kad leidome 
tautą pavergti". Taip ir atsitiko. 

Kokios pasakos ėjo po Vytauto mirties? Ką tos pa- 
sakos parodo? Delko žmonės ilgai verkė Vytauto? Kas 
dėjosi Lietuvoje po Vytauto galvos? Delko vienybė su 
lenkais stipryn ėjo? Ką sumanė lenkai Zigmantui- Au- 
gustui viešpataujant? Kam ir kur sušaukta seimas 1569 
m.? Ar norėjo Lietuvos didžiūnai vienybės su lenkais 
Ką jie sakė? Ar klausė jų karaliaus ir lenkai? Kam 
lietuviai išvažiavo apleidę seimą? Ką tuomet sumanė 
lenkai? Delko Lietuvos didžiūnai nestojo į karą? Ko jie 
prašė karaliaus, sugrįžę Liublianan? Ką pasakė žemai- 
čių storostas Katkevičius prieš prisaikąl 



— 102 — 

Katalikystes Likimas. 

Dar prieš Liublino uniją lenkų ponai ir 
kunigai inkalbinėdavo lietuviams, jog, susivie- 
niję su lenkais, apturės labai daug naudos, 
o po tos unijos visur ir visuomet mūsų šalies 
geradariais statėsi. Labiausia didžiavosi lenkai 
tuomi, buk per jų malonę lietuviai tikrąjį Die- 
vą pažinę, išsižadėję senobinių stabų ir katali- 
kais tapę. Jogailą, kurs išvien su lenkais lietu- 
vius krikštyti pradėjo, jie kėlė į padanges, mūsų 
tautos apaštalu vadindami, o tuo tarpu apie 
katalikystę Lietuvoje anais laikais reikia labai 
abejoti. 

Vytautui mirus, katalikų tikyba Lietuvoje 
sustojo augusi, nes niekas nepasirūpino, kad 
mūsų krašte kunigai Dievo žodį lietuviškai 
skelbtų. Kunigų buvo maža, p ir tie visai patys 
tikybos reikalais beveik nesirūpino. Dviem šim- 
tam metų praslinkus nuo to laiko, kuomet Jo- 
gaila Vilniuje lietuvius krikštyti pradėjo, daug 
dar mūsų krašte buvo žmonių katalikų kunigo 
nemačiusių, o tuo laiku atsirado naujų apašta- 
lų, kurie žmonėms Kalvyno ir Liuterio tikybą 
skelbti pradėjo. Daugelyje vietų žmonės pa- 
klausė tų naujų mokytojų ir visur liuteriais ar- 
ba kalvynais, o dar daugiau senobinėn savo ti- 
kybon sugrįžo. 



— 103 — 

Ant Birutės kalno arti Palangos ir kitose 
vietose žmonės vėl susikūrė šventąją ugnį, išsi- 
rinko vaidelius ir kitus dvasiškius ir, kaip pir- 
miau. Perkūną garbinti prad^ėjo. 

Tokiuo būdu katalikystė Lietuvoje visai 
pragaišo ir nežinia, ar biiti^ kuomet atsigriebu- 
si, jeigu ir toliau bažnyčios likimas būtų buvęs 
ateivių lenkų rankose. Laimė, kad tuo laiku iš 
pačių lietuvių atsirado vyrų, kuriems žmonių 
išganjnnas tikrai parūpo. Įžymiausiu jų tarpo 
buvo žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis, iš 
senovės kunigaikščiij giminės kilęs. Neilgai 
trukus po Liublino unijos, būtent 1576 metais, 
ijis vyskupu pašvęstas tapo ir stropiai ėmė rū- 
pinties tikybos reikalais. 

Kokiame padėjime buvo katalikystė Lietu- 
voje tuo laiku, galima yra numanyti iš to, jog 
pats vyskupas savo darbo pradžioje rašė: ''Be- 
veik visoje mano vyskupijoje nerastiun namų, 
kur galėtum žmonių tikj^bą pastebėti, nei vieno, 
kurs būtų ją skelbęs, nei vieno, kurs mokėtų 
"Tėve mūsų". Tokį liūdną katalikų bažnyčios 
padėjimą radęs, vyskupas Merkelis per visą 
amžių nenuilsdamas dirbo, kad Kristaus moks- 
lą praplatinus. Jis nesitenkino vienu krikštiji- 
mu,kaip Jogaila 'darė, bet rūpinosi, ka9. iš pačių 
lietuvių kimigų atsirastų, kurie prigimta ir su- 
prantama kalba žmones mokyti galėtų. Jo dar- 



— 104 — 

bas atnešė gausius vaisius ir ne tik 
žemaičių vyskupijoje, bet ir visoje Licr 
tuvoje katalik3^stė prigijo ir nuo to 
laiko jau daugiaus neišnyko. Del tos tai 
priežasties vyskupą Merkelį Giedraitį reikia 
skaityti pirmuoju tikru katalikystės apaštalu 
Lietuvoje. Kad ne jo darbai, vargu didžiuma 
lietuvių katalikais būtų, nes ir šiandien dar ma- 
tome, jog ten, kur Dievo žodis skelbiamas 
svetima žmonėms kalba, jisai neprigija. 

Ką inkalbinėjo lenkai lietuviams prieš Liublino uni- 
ją? Kuomet jie labiausia didžiavosi po unijos? Delko len- 
kai Jogailą labai kėlė? Ar ištikrųjų Jogailos nuopel- 
nai tokie dideli buvo? Ar platinosi katlikystė Lietuvo- 
je, Vytautui mirus? Delko ji sustojo augusi? Koks baž- 
nyčios padėjimas buvo per du šimtu metų po Jogailos 
krikšto? Kokie nauji apaštalai tuomet atsirado? Ar 
klausė žmonės lietuvių ir kalvynų? Kur susikūrė šven- 
tąją ugnj, kai grižo atgal stabam ei dystėn ? Kas ėmė 
rūpintis žmonių išganymu, kuomet katalikystė Lietuvo- 
je išnyko? Kuriais metais Merkelis Gedraitis pastojo 
žemaičių vyskupu? Kokiame padėjime jisai rado kata- 
likystę? Kas vyskupui Merkeliui labiausia rūpėjo? Ar 
tenkinosi jis vienu krikštijimu? Kokios buvo jo darbo 
pasekmės? Ar gali tikyba tikrai prasiplatinti, jeigu 
Dievo žodis skelbiamas nesuprantama kalba? 



105 



Lietuvos Nuopuolis. 

Nuo senų laikų lenkų žemėje buvo bau- 
džiava. Prasti žmonės tenai per gyvulius buvo 
laikomi, o ponai, ką norėjo, tą su jais darė. 
Ponai versdavo žmones dovanai jiems dirbti, 
arba baudžiavos eiti, o jeigu kieno darbas po- 
nui nepatiko, tą rykštėmis ir botagais plakda- 
vo. To negana, ponai pardavinėdavo žomnes, 
mainydavo ant arklių ir šunų, atskirdami vaikus 
nuo tėvų, brolius nuo seserų, žmonas nuo vyrų. 
Prasto žmogaus kitaip nei nevadindavo, kaip 
galviju, o apsieidavo su juomi dažnai dar blo- 
giau, kaip su gyvuliu. 

Tokia-pat tvarka po Liublino unijos virto ir 
Lietuvoje. Mūsų ponams, rasit, ir geriau prie 
tos tvarkos pasidarė, nes tą lenkų madą labai 
13amėgo, patys- lenkais išvirto, savo kalbą ir se- 
novės papročius užmiršo, o tuo tarpu prasti 
žmonės ašarose paplūdo. 

Juo tolyn, juo sunkyn žmonėms ėjosi, o 
ponai, paėmę į savo rankas visos šalies valdy- 
mą, žiūrėjo, kad tik jiems patiems būtų gerai. 
Ilgai dūsavo lietuvių tauta, pakliuvusi į poniĮ 
vergiją, bet niekas jos dūsavimų neklausė. Ne- 
gana dar, kad ponai silpnino šalį, taip baisiai 
žmones vargindami, bet tarp savęs be paliovos 
peštis pradėjo. Ypač baisios peštynės kildavo, 



— 106 — 

kai suvažiuodavo Lenkijos ir Lietuvos ponai į 
seimus karalius rinkti, arba šiaip kokių šalies 
reikalų aptarti. Tie seimai gana dažnai baigda- 
vosi muštynėmis, o kai kada indukę ponai kitus 
kardais užkapodavo. 

, Bet tuo pačiu laiku, kad ponai taip smar- 
kiai tarp savęs kariaudavo, priešininkam.s 
užpuolus, jie retai galėdavo šalį apginti. Lietu 
viškai-lenkiškoji valstybė kaskart silpnyn ėjo 
ir pagalios 1795 m. Rusija, Austrja ir Vokietija 
pasidalino ne tik lenkų, bet ir lietuvių žemę 

Tokiuo būdu Liubline padarytoji unija sti 
lenkais pasibaigė. Per tos nuijos priežastį mū- 
sų tauta liuosybės nustojo, o paskui pražuvo 
ir Lietuvos valstybė, kurią su tokiuo vargu 
mūsų bočiai amžių amžius gynė ir platino. 

Susidėjimas su lenkais įstūmė mūsų tautą 
į neapsakomą nelaimę, bet ir sunkiausiuose 
varguose būdama lietuvių tauta nepražuvo. Ji 
liko gyva, o iš to reikia semti geresnės ateities 
viltį. 

Kokia buvo Lenkijoje tvarka? Kuomet lenkiškoji 
tvarka virto Lietuvoje? Kam ta tvarka gera buvo? Kaip 
ėjosi žmonėms ponų baudžiavon pakliuvus? Kaip po- 
nai tarp savęs gyveno? Kuomet kildavo tarp ponų di- 
džiausios peštynės? Ar Įstengė ponai šalj nuo prie- 
šininkų apginti? Kuomet ir kas pasidalino Lietuvos ir 
Lenkijos žemę? Kokios buvo Liublino unijos pasekmės 
lietuviams ? 



LIETUVIŲ 

MOKYKLOMS VADOVĖLIAI 

(šios mokyklų knygos yra patvirtintos Chicagos Arkidiocezijos 
Parapijinių Mokyklų Priežiūros Komisijos.) 

No. 735. Lietuvos Istorija. Sutaisė Pranas, Trumpas 
Lietuvos Istorijos vadovėlis, tinkąs mažiems 

ir suaugusiems, 112 pusi 25 

Ta pati, drūtais drobės apdarais 35 

No. 1020. Plati šv. Istorija Seno ir Naujo Įstatymo, 
Parašė kun. D. Bonekovskis. Vertė Dali I-mą 
kun V. Mironas, Dali II kun. K. Kazlauskis. Su 
paveikslais perspausta sulyg J. Zavadzkio 1905 
m. laidos. Drūtais poperos apdarais, viso 
272 pus $1.00 

No. 1022. Trumpa Šv. Istorija Seno ir Naujo Įsta- 
tymo. Parašė kun, I. šuster. Kieto popero ap- 
darais 25 

No. 1099. Krikščioniško Mokslo Katekizmas. Pagal 
anglišką sutaisė kun. F. B. Serafinas, dalis I. 
minkštais drobelės apdarais 15 

No. 1100. Krikščioniško Mokslo Katekizmas. Sutai- 
sė kun. F. B. Serafinas. Plačiau viską išguldąs, 
dalis II. minkštais drobės apd 25 

No. 1105. Trumpa Lietuvių kalbos Gramatika. Su- 
taisė Mokytojas Juoz. Damijonaitis, vienatinis 
Lietuvių Kalbos vadovėlis tinkąs mokyklose 
ir patiems per save mokinties, poperos apd. .35 

No. 1133. A B. C. Pradžiamokslis. Sutaisė J. Da- 
mijonaitis, drobės apdar 25 

No. 1134. Skaitymo Pradžiamokslis, sutaisė J. Da- 
mijonaitis, dalis II 35 

No. 1135. Taikų žvaigždutė. Bendoriaus, dalis I, kie- 
to poperos apdarais 25 

No. 1136. A'aikų žvaigždutė. dalis IT, kieto po- 
peros apd 35 

Užsisakant po daugel ant sykio nuleidžiama nuošimtis. 
LTžsakymus siunčiant adresuokite : 

DRAUGAS PUB. CO., 1800 W. 46th St., Ohicago, 111. 



"DRAUGO" BENDROVES 

IŠLEISTOS KNYGOS. 



Visiems savo prieteliams patariame skaityti ir 
platinti mūsų išleistas knygas. 

Užsisakant knygas visad reikia pažymėti kny- 
gos numerį ir vardą. Pinigus reikia siųsti iškalno iš- 
perkant money order arba registruotame laiške. 
Mažiaus dolerio galima siųsti krasos ženkleliais. 

No. 38. Braižineliai. Tai labai įdomias apy- 
sakaites. Kalbą lengvi. Parašė Skruzdė. 
Chicago, 111. 1915 45 

No. 82. Huckleberry Finnas. Mielam laiko pra- 
leidimui patartina šią apysaką, kalba 
lengvi ir knygos intalpa interesuojanti, 
vertė Jonas Kmitas 75 

No. 197. Oliveris Twistas. Tai viena iš geriau- 
siai nusisekusių vertimų garsaus anglų 
rašytojo Charles Dickens. Apysaką, kurią 
myli senas ir jaunas, biedinas ir turtuo- 
lis; neapsivilsi gavęs šią knygą. Vertė 
Jonas Kmitas, 520 pusi $1.0(? 

No. 355. Degtinė. Vienaveiksmis scenos vaizde- 
lis. Lenkiškai parašė Kaz. Goralczyk, 
vertė Adolfas Vėgėlė. Tinkąs scenai vei- 
kalėlis 10 

No. 294. Kas Bailys? Labai juokingas ir tinkantis 

scenai lengviai sulošiamas vaizdelis, . . .15 

No. 398. Katriutė. Triveiksmis dramos paveik- 

sklėlis iš liaudies gyvenimo 15 

No. 401 Karės Metu. A^aizdelis iš lietuviii gy- 
A^enimo .3-juose aktuose, užimantis ir tin- 
kantis scenai, 15 

No. 735. Lietuvos Istorija. Sutaisė Pranas, 
Trumpas Lietuvos Istorijos vadovėlis,- 
tinkąs mažiems ir suaugusiems, 112 pusi. .25 
Ta pati, drūtais drobės apdarais 35 

No. 790. Ar Kristus turėjo brolių ir seserų? 
Trumpas paaiškinimas svarbaus klausi- 
mo, Chicago, 111. 1913, pusi .5 

\ 



No. 819. Kokia Autonomija Lietuvai Reikalin- 
ga; (Autonomija ar Savivalda"?) jiara- 
šė J. Gabrys, .10 

No. 822 Lietuvių Tautos Memori jalas. Parašė 
ir inclavė Tautu (Eassiii) Kongresui 
Londone atsibuvusiam liepos 26 — 29 
1911 m. J. Gabrys. Vertimas iš pran- 
cūzu kalbos dalis I Willces Barre, Pa., 
1911, pusi. 12 10 

No. 843. Tiesos žodis Socijalistams. Parašė 
Kunigas. Trečia laida. Tai geriausia 
knygelė pažynimui kas tai yra tie niu- 
sij lietuviškieji socijalistai bei "cieilis- 
tai ' '. Su paveikslais 10 

No. Užkrečiamųjų Ligų Išsipletojimo Budai ir 

Kova Su Joms. Sutaisė Dr. Greičiūnas .15 

No. 959. Apsvarstyk! Atlikusiems misiją pa- 
minklėlis; parengė Tėvas Kapucinas 5 

No. 1020. Plati šv. Istorija Seno ir Naujo Įs- 
tatymo. Parašė kun. D. Bončkovskis. 
Vertė Dalį Imą kun. V. Mironas, Da- 
li II kun. K. Kazlauskis. Su paveikslais 
perspausta sulyg J. Zavadzkio 1905 m. 
laidos. Drūtais poperos apdarais, viso 
272 pusi $1.00 

No. 1022. Trumpa šv. Istorija Seno ir Naujo 
Įstatymo. Parašė kun. I. šuster. Kieto 
popero apdarais 25 

No. 1050. Reikalingiausios giesmes, bažnyčioje 

šv. Kazimiero dr. leidini .3 

No. 1099. Krikščioniško Mokslo Katekizmas, 
dalis I. Surengtas ir užgirtas trečiojo 
Baltimores Koncilijaus. Pagal angliška 
sutaisė kun. F. B. Serafinas. Talpina 
trumpius klausimus ir atsakimus pritai- 
kytus pradedamiemsiems skyriams. K. .15 

No. 1100. Krikščioniško Mokslo Katekizmas, 

dalis IT. Surengtas ir užgirtas trečiojo 
Baltimores Koncilijaus, pagal angliška, 
sutaisė kun. F. B. Serafinas, šitame ka- 
tekizme sutalpinti klausimai, ]iritaikyti 
augštesniems mokyklii skyriams. Gražus 
išleidimas. Kalba lengva ir aiški. Kaina .25 



No. 1105. Trumpa Lietuvių kalbos Gramatika. 

Sutaisė Mokyto.ias Juoz. Damijonaitis, 
vietinis Lietuvių Kalbos vadovėlis tin- 
kąs mokyklose ir patiems per save mo- 
kinties, poperos apd 35 

No. 1133. A. B. C. Pradžiamokslis. Sutaisė 

J. Damijonaitis, drobės apdar 25 

No. 1134. Skaitjono Pradžiamokslis, sutaisė J. 

Damijonaitis, dalis II .35 

No. 1135. Vaikų žvaigždutė. Bendoriaus, dalis 

I, kieto poperos apdarais 25 

No. 1136. Vaikų žvaigždutė, dalis II, kieto po- 
peros apd 35 

No. 1187. Blogi Kudikų Papročiai, su paveik- 
slais, parašė Dr. A. L. Greičiūnas; kiek- 
vienai motinai ši knygelė patartina 
perskaityti, 20 

No. 1214. Lietuvos Vyčių Dovanėlė. Parašė 
kun. Dr. M. Gustaitis. Puikus veikalėlis 
ir tikra dovanėlė. Kiekvienas, jauni- 
kaitis bei mergaitė privalo Įsigyti Vy- 
čiij Dovanėlę. Chieago, 111. 1915, pusi. 
28 10 

No. 1219. šv. Kazimieras Lietuvos Karalaitis. 

Ypatingai jaunuomenei patartina skai- 
tyti ir platinti šj knygelę 20 

No. 1916. Lietuvių Katalikų Metraštis. Ee- 
dagavo kun. P. Lapelis. Yra tai viena 
įdomiausių knygų lietuvių kalboje, čia 
rasi daugelį paveikslų mūsų vaikė jų; 
aprašymą lietuvių organizacijų, para- 
pijų, draugijų, draugijėlių. Visokių in- 
formacijų, dainų, pasakaičiii ir tt. 
Kiekvieno lietuvio grjčioje privalo ras- 
tiesi ši knyga. 448 pusi. popero apd. .75 

Drūtais drobės apdarais $1.20 

Užsisakydami virš minėtas knygas ar klausda- 
mi informacijii adresuokite: 

DRAUGAS PUB. CO. 

1800 VVest 46th Street, Chieago, Illinois 



** Draugas** 

Vienintelis pigiausias Lietuvių Katalikų 

DIENRAŠTIS 



"DRAUGAS" duoda daug žinių iš karės lauko, pa- 
sakoja, kas dedas nelaimingoje mūsų tėvynėje Lietuvoj, 
skelbia įdomiausius atsitikimus iš viso pasaulio, žinios 
paduodamos kuogreičiausiai. 

"DRAUGAS" remia, stiprina lietuvių katalikų 
draugijas, rūpinasi jų reikalais. 

"DRAUGAS" kelia tautišką susipratimą, platina 
katalikiškai lietuvišką kultūrą. 

"DRAUGAS" rašomas aiškia ir visiems supranta- 
ma kalba. 

"DRAUGAS" metams tekaštuoja tiktai $3.00, pusei 
metų $1.75. Čikagoje, siunčiant pačta, metams $4.50. 
Nuo vaikų ir nuo agentų perkant atskirais nume- 
riais po Ic. 

TTžrubežyje "Draugas" dienraštis metams $6. 

Atskiras numeris po 3c. 

Visais reikalais kreipiantis adresuokite : 

Draugas Publishing Co. 

1800 W. 46th St. - - CHICAGO, ILL. 



♦.♦ ♦♦♦ 

M I 

I "Draugo" Bendrove leidžia | 



§ LIETUVIŲ '^ATALIKŲ DIENRAŠTĮ p 



"DRAUGĄ" 



i i 

1^ "DRAUGAS" paduoda geriausias ir svar- g 

^ blausias žinias, gvildena įvairiausius klausi- g 

i mus. 4 

*.♦ ♦♦* 

I ''DRAUGO" bendrovė užlaiko didelį kny- | 

% gyną, kuriame randasi visokio turinio knygų. ^ 

1^ Reikalaukite knygų tuojaus. Jūsų reikalavi- p 

I mai bus rūpestingai išpildyti. i 

ii Pareikalavus katalogas siunčiamas dykai. ^^ 

I ''DRAUGO" bendrovės spaustuvė atlieka i 

^1 įvairius spaudos darbus gražiai, pigiai ir j| 

^ greitai. p 

% . *^ 

\% Su visais reikalavimais kreipkitės: % 

% DRAUGAS PUB. CO. I 

I 1800 W. 46th ST. CHICAGO, ILL. i